Akademikai kitaip. Romualdas Karazija
Akademikai kitaip. Romualdas Karazija
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje susitikome su prof. Romualdu Karazija. Romualdas vaikystėje norėjo būti poetu, tačiau tapo fiziku. Kas paskatino profesorių rinktis tiksliųjų mokslų kelią? Kas buvo jo mokytojai ir kodėl Lietuva garsi lazeriais? Kodėl profesoriaus hobis yra kolekcionuoti žaislus, aiškinančius fizikos dėsnius? Kokia fizikos sritis yra perspektyviausia?
Kviečiame žiūrėti šį video ir sužinoti apie profesoriaus Romualdo akademinę karjerą ir jo linksmųjų žaislų kolekciją.
Pokalbį vedė kultūrinės veiklos specialistas Dovilas Petkus. Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė.
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai – vertingi lokalinės istorijos šaltiniai. Juose randame įdomios informacijos apie draugijos skyrių Panevėžio krašte veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, minimi skyrių nariai, atskleidžiamas jų indėlis labdaringoje veikloje.
Kviečiame pasiklausyti LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriaus mokslo darbuotojos Rasos Sperskienės parengto pranešimo apie šiuos protokolus.
Rašytojo Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą
Rašytojo Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą
Rašytojo prozininko, vertėjo, publicisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, Anykščių krašto garbės ambasadoriaus Prancūzijoje Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą.
Prieš daug metų atsidaręs pašto dėžutę Paryžiuje nustebau, radęs laišką iš Niujorko. To labai trumpo Jono Meko laiško pagrindinė mintis buvo, kad literatūroje svarbiausia kalba. Perskaitęs pirmą pastraipą, pašokinėjęs po puslapius, aš jaučiu, ar autoriaus kalba kuria pasaulį, man pasakantį, atskleidžiantį daugiau nei mano kasdienis. Ar ji pačia savo kalba man ką nors bylo.
Tebūnie ne knyga, tebus tik trumpas apsakymas – ilgas romanas.
Jorge Luis Borges. BABELIO BIBLIOTEKA.
Prisimenu, kaip pernai žiemą per šalčius su drauge į židinį mėtėme knygas, anais laikais mumis manipuliavusias. Tai nebuvo knygos, tai buvo tik popierius, suliepsnojantis ir plėnimis byrantis. Man buvo gaila tik popieriaus ir kad tokiu laiku gimiau – jeigu ant to popieriaus būtų buvę išspausdinta kas nors kitka, gal jau tuomet man būtų atsivėrę kiek platesni akiračiai, nei atsivėrė po Lietuvos išsilaisvinimo?
Jos – kaip ramentai. Kai susilaužai koją. Noriu pasakyti, ypatingomis sąlygomis. Kai labai nori skaityti lėktuve, metro, autobuse, o knygos tampytis nenori. Bet skaitmenos niekada neatstos skaitymo malonumo, verčiant popierinės knygos puslapius. Žinoma, laikai keičiasi, ir jaunesnės kartos galbūt šį intymų santykį su tekstu užmezga ir per ekraną?
Kas yra karta? Mano kartą sudaro labai skirtingi žmonės, įsivaizduoju, kad ir šiuolaikines. Tik tiek, kad anuomet mums vienintelė prieiga prie platesnio pasaulio buvo knyga, kartais kseroksu spausdinta ir draugo iš po skverno vienai nakčiai paskolinta. Nenoriu plėtotis, nė vertinti, tik matau, kaip keičiasi požiūris į tai, kas yra knyga ir kas yra rašytojas. Gal ir nieko tokio, kad nuo rašytinio žodžio nuimta šventumo aureolė, tik neramu, kad atsiveriančios jo sklaidos galimybės jį banalina ir kartais paverčia politinio, visuomeninio, kultūrinio, pagaliau estetinio manipuliavimo įrankiu.
Visas paskolinčiau, tik paprašykite. Iš noro pasidalinti. Kaip kai kuriais labai gražiais saulėlydžiais nuo Pont Neuf. Saulėlydžių nesugrąžinsi. Bet jei perskaitėte knygą ir norite ją pasilaikyti, tai ir turėkite. Jei neperskaitėte, irgi turėkite – gal kada nors ji savaime jums atsiras po ranka?
Tai kad aš ją jau parašiau. Kiekviena mano knyga – tai išgyvento išgyvenimas. Tik tiek – kaip peržiesti savo asmenines patirtis, kad jos nebūtų tik mano asmenis dienoraštis, kad jos ir kitiems imtų kalbėti?
Lotynų amerikiečiai. Pinklės, manęs nepaleidžiančios. Ligi šiol parankinė knyga „Žaidžiame klases“.
Apie neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, net jeigu kai kada ir stačia galva trenki į mus skiriantį stiklą. Neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, gal grėsmingesnę nei virusas ar klimato kaita.
Skaityti – labai asmeniška. Kita vertus, dabar daugybė apžvalgų, anotacijų, kurios padeda susiorientuoti neaprėpiamoje knygų gausybėje.
Jurgitos Bugailiškienės mintys apie knygas
Jurgitos Bugailiškienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalijasi Jurgita Bugailiškienė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė: „Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.“
Į knygos vertę žvelgiu iš įvairių perspektyvų. Mokslinės knygos vertė – jos turinio unikalumas, išsamumas, tikrumas, tikslumas. Grožinės knygos vertė – patirčių, jausmų atspindys, su kuriuo gali asmeniškai susitapatinti. Gražiausio dizaino knygų vertė – jų formos ir turinio dermės konceptualumas, įžvalgų ir sąsajų subtilumas, išpildymo braižas. Senų, retų, rankraštinių, riboto tiražo knygų vertė – fizinio vieneto unikalumas.
Aš dažniausiai knygose ieškau žinių ir idėjų, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui Madlen Ziege knygą „Jokios tylos miške“ įsigijau vien dėl termino „biokomunikacija“ – iš karto kilo idėjų bibliotekos edukacinėms veikloms.
Bibliotekoje dirba labai daug skirtingų patirčių, kvalifikacijos, interesų specialistų. Rekomenduočiau kiekvienam skaityti tas knygas, kurios atliepia asmeninius poreikius.
Namuose teko vieną didelę knygą storu viršeliu panaudoti kaip lentą popieriaus pjaustymui. Darbe būna, kad senos, nurašymui skirtos knygos tampa bibliotekos interjero dekoro elementais, meninėmis instaliacijomis.
Žmonių poreikiai įvairūs, svarbu, kad skaitytų (klausytų). Man asmeniškai patogiausios yra spausdintos knygos ir garsinės knygos.
Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.
Neturiu tokių. Skolinčiau bet kurią, kurios tik reikėtų.
Ne kartą esu pagalvojusi, kad gyvenu kaip pagal vadovėlį, bet pirmoji mintis perkaičius klausimą – stebuklinė pasaka.
Laikau pareiga perkaityti (kiek spėju) Anykščių krašto, iš Anykščių kilusių autorių knygas, nes pati esu anykštėnė.
Knygos nerašyčiau, tačiau visai nesenai esu pasakiusi draugei, kad jei būčiau pasakotoja, pasakočiau apie nuotykius.
Šiuo metu audiotekoje atidarytą Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?
Nepažinti vardai. Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną
Nepažinti vardai. Meistras, kūręs profesinį knygrišystės meną
„Meistro profesionalumo ir meno sintezė šiuolaikinėje knygrišystėje“ – ši akademiko prof. Domo Kauno publikacija paskelbta Lietuvos mokslų akademijos svetainėje.
Kviečiame pasiklausyti akademiko prof. D. Kauno pasakojimo apie knygrišystės meistrą, kurio klientais tapo daugybė kolekcininkų, taip pat ir šalies vadovas Gitanas Nausėda.
Leonas Panavas (1942–2011) kilo iš daug vyrų Panãvų pavardę turinčio Ignalinos krašto. Meistras minimas kai kuriose monografijose, disertacijose, mokslo straipsniuose, mokslo populiarinimo leidiniuose, knygrišystės profesionalų konferencijų pranešimuose. Apie jį prabilti skatina gausus kūrybingos vaizduotės ir išmanių rankų sukurtas knygrišystės paveldas, belaikė mirtis, jautrūs amžininkų liudijimai. Jo geriausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus ir plačiai pasklido. Svarbus liudijimas apie knygrišį yra šilti atsiliepimai tų, kurie su juo bendravo, saugo jo įrištas knygas, geba jas lyginti su kitų meistrų darbais, įžvelgia originalumą ir išliekamąją vertę. 2016 metų birželį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vyko knygrišio Leono Panavo darbų paroda. Parodoje pristatytas knygrišystės paveldui skirtas Leono Panavo (1942–2011) įrištų leidinių asmeninis rinkinys, knygrišystės įrankiai ir medžiagos. Parodos rengėjai – Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas.
Knygos mėgėjai, bibliofilai, kolekcininkai bei spausdinto paveldo vertintojai kelis dešimtmečius žinojo ir vertino Leono Panavo meistrystę, suteikiant knygoms antrąjį gyvenimą ir savitą grožį. Knygrišys, kilęs iš Ignalinos krašto, įgijo metalo apdirbėjo profesiją, daugiausia dirbo Vilniaus gamyklose. Knygrišystės mokėsi savarankiškai ir konsultuodamasis su patyrusiais meistrais, orientavosi į XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės leidinių įrišų oda būdus. Paslaugas daugiausia teikė bibliofilams, kolekcininkams ir antikvarinio spaudos paveldo prekiautojams. Jo brandžiausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus. Asmeninį knygrišystės palikimo rinkinį sudaro 131 knyga, aštuonių serialinių leidinių 19 komplektų ir penkios savadarbės knygrišystės užrašų knygos. Leidinių amžius – 1876–2007 metai. Remdamasis de visu principu, katalogo sudarytojas užfiksavo svarbiausius įrišo materialiosios kultūros elementus: viršelių medžiagą, jos spalvą, antraštinių duomenų ir ornamentikos įspaudus, priešlapių formą, bloko pjūvį, popieriaus būklę, restauravimo bandymus. Taip pat nuosekliai registruoti leidiniuose esantys knygos istorijos ir bibliofilijos duomenys: marginalijos, nuosavybės ženklai, prieknyginė medžiaga. Parodą lydėjo prof. D. Kauno parengtas katalogas „Leono Panavo asmeninis knygų įrišų rinkinys“.
Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?
Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?
Kviečiame žiūrėti paskaitą, kurioje buvęs Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro studentas Aivaras Vilutis papasakojo apie savo kelią ieškant nežemiškos gyvybės, remiantis astrobiologijos mokslu. Atlikdamas praktiką agentūroje NASA, jaunas tyrėjas pradėjo visiškai naują projektą – kaip padedant dirbtiniam intelektui sukurti statistinį nežemiškų mėginių klasifikatorių, kuris galėtų nustatyti, ar tie mėginiai turi gyvybės ženklų.
Paskaitos metu lektorius taip pat aptarė šiuos klausimus: kokiais principais remiamės, ieškodami tokios gyvybės, kokią pažįstame, ir tokios, kokios dar nepažįstame. Kokie dėsniai galėtų galioti universaliai gyvybei?
Paskaitą lektorius baigs pasakojimu apie naujausią mokslinę patirtį, įgytą šią vasarą su Mėlynojo marmuro kosminių mokslų instituto (angl. Blue Marble Space Institute of Science) mokslininkais, vykdant naujų galimų biologinių ir fizinių technologijų gyvybės paieškas
Gydymo menas ir farmacija. Dešimtieji Andriaus Sniadeckio skaitymai
Gydymo menas ir farmacija. Dešimtieji Andriaus Sniadeckio skaitymai
Jau antrus metus iš eilės Andriaus Sniadeckio skaitymai vyksta filmuoto siužeto forma [1]. Siužeto kūrėjas – Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, partneriai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus ir Vilniaus universiteto biblioteka. Pranešimus perskaitė muziejaus direktorius doc. Tauras Mekas ir muziejininkė doc. Vilma Gudienė. Filme matysite muziejaus interjero detales, kolekcijų fragmentus. Vilniaus universiteto biblioteka maloniai leido atversti Rankraščių skyriuje saugomas senosios Vilniaus universiteto vaistinės knygas. Apie jose įregistruotus A. Sniadeckio receptus pasakojo doc. V. Gudienė ir Vilniaus universiteto botanikos sodo tyrėja dr. Silva Žilinskaitė. Už pasiūlymą pasirinkti farmacijos temą nuoširdžiai dėkojame doc. V. Gudienei, pasiūliusiai skaitymų dalyvius pakviesti į patalpą, kurioje veikė pirmoji universiteto vaistinė. Finansinę paramą projektui suteikė bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“.
Apie Lectiones Andrea Sniadecki
Andriaus Sniadeckio skaitymai, arba Lectiones Andrea Sniadecki, Lietuvos mokslo istorijos entuziastų buvo sumanyti kaip būdas atgaivinti užmirštos asmenybės nuopelnus mokslui ir kultūrai 2012 metais. Sumanymo autorė – dr. Birutė Railienė. Lapkričio 30 dieną prieš daugelį metų Vilniaus universitete buvo švenčiamas profesoriaus Andriaus Sniadeckio (1768–1838) gimtadienis. Šią tradiciją tęsia Lectiones Andrea Sniadecki. Rengėjai laikosi dar vienos tradicijos: skaitymus rengti vietose, istoriškai susijusiose su Sniadeckio veikla. Pirmųjų skaitymų iniciatyvinė grupė 2012 m. susirinko namuose, kuriuose anksčiau gyveno pats Sniadeckis. Kiekvienais metais per Andriaus Sniadeckio skaitymus lankytojai apie profesoriaus veiklą sužinodavo vis daugiau. Nuo 2017 m. veikia interneto svetainė www.andrewsniadecki.org, kurią remia Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
Skaitymus rengia Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka bei Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos iniciatyvinė grupė, prisideda ir kitos atminties institucijos. Nuo 2018 m. teikiama Profesoriaus Andriaus Sniadeckio stipendija, kurią įsteigė bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“.
Farmacijos paskaitos
„Farmacija – menas surinkti, atpažinti ir paruošti vaistus iš paprastų medžiagų…“ šiais žodžiais profesorius Andrius Sniadeckis (1768–1838) pradėdavo farmacijos kursą Vilniaus universiteto medicinos studentams.
2021 metais renginį Lectiones Andreae Sniadecki nutarta skirti Sniadeckio veiklai farmacijos srityje. Beliko pasirinkti tekstą skaitymui. Jūsų dėmesiui – ne paties Sniadeckio kūrinys, bet jo gabaus mokinio, ilgainiui – farmacijos šviesuolio Johano Frydricho Volfgango (1776–1859) Sniadeckio farmacijos paskaitų konspektas.[2] Rankraštis saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje.
Rankraščio tekstą, papildytą išsamiu įvadu, dar 1991 m. publikavo Lenkijos mokslų akademijos Mokslo, švietimo ir technikos istorijos instituto bendradarbis p. Vitoldas Glovackis (Witold Włodzimierz Głowacki, 1909–2001). Ši knyga saugoma Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje.[3]
Farmacijos paskaitas Sniadeckis skaitė nuo 1797 m. – nuo savo pirmųjų darbo Vilniaus universitete metų. Filmo „Gydymo menas ir farmacija: dešimtieji Andriaus Sniadeckio skaitymai“ žiūrovai turės galimybę pamatyti patalpas, kuriose veikė pirmoji Vilniaus universiteto vaistinė. Ji buvo įkurta apie 1600-uosius metus, buvo valdoma ir prižiūrima jėzuitų iki 1773 metų. Joje buvo ne tik gaminami ir parduodami vaistai, bet ir rengiami būsimi vaistininkai. Vaistinė turėjo ir savo biblioteką. 1773 m. jėzuitų ordinas buvo likviduotas, o švietimo sistemos administravimą iš jėzuitų perėmė Seimo įkurta Edukacinė komisija. Andriaus Sniadeckio rūpesčiu 1804 m. vaistinė buvo įkurdinta universiteto kampinio pastato Šv. Jono ir Universiteto gatvių sankryžoje pirmajame aukšte, jos vadovu buvo paskirtas J. F. Volfgangas. Jo iniciatyva 1822 m. senosios vaistinės salėje pagal architekto K. Podčašinskio (1790–1860) projektą buvo įrengta farmakologijos paskaitų salė.[4]
VU Informacinių technologijų paslaugų centrui (ITPC) priklausančioje patalpoje (ten vaistinė veikė nuo įkūrimo iki 1773 m.) nufilmuota dalis pranešimų. Filmuojant dalyvavusi VU bibliotekos darbuotoja Irena Katilienė papasakojo apie Andriaus Sniadeckio pastangas atkurti vaistinę, ją uždarius 1773 metais. ITPC darbuotoja Audrė Dudėnienė pavedžiojo po buvusios vaistinės patalpas, papasakojo, kokių senųjų perėjimų būta į tuometinį Herbariumo kiemelį (dabar jis vadinamas Počobuto vardu). J. F. Volfgango prižiūrėtos vaistinės patalpose šiuo metu įsikūręs Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyrius.
Pranešėjų mintys:
Intriguojantis Lietuvos farmacijos istorijos etapas ‒ XIX a. pradžia. Tuo metu vaistininkai ne tik konsultavo, gamino ir pardavinėjo vaistus, bet ir kūrė naujus vaistus, tyrinėjo veikliąsias medžiagas ir tyrimus aprašė. Vaistininkai buvo mokslo elito dalis, o disciplinos farmacija ir chemija – tarsi dvynės.
Doc. Vilma Gudienė
Pritariu Galeno (Claudius Aelius Galenus, 129‒200?) minčiai: „Medicina be vaistų yra bejėgė“.
Doc. Tauras Mekas
Nuostabus vaistinių augalų pasaulis – neišsenkanti versmė pažinimui, vis kitaip atsiskleidžianti kiekvienoje epochoje. Žiūriu į Jėzuitų akademijos rezidencijos Vingyje planus – kiek vaistažolių auginta… Vartau vaistinės senąsias receptų knygas – kiek vietinių ir egzotinių augalų naudota… Vaikštau po botanikos sodą – kiek jų čia daug, stengiuosi pažinti…
Dr. Silva Žilinskaitė
Andriaus Sniadeckio stipendija
Visas jėgas Sniadeckis skyrė jaunosios kartos, šviesiausio jos žiedo – studentijos – ugdymui. Savo idėjų tęstinumą jis matė jaunų, gabių sekėjų veikloje. Šią Sniadeckio estafetę, pradėtą beveik prieš du šimtus metų, įvertino mūsų mecenatai – bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Pagerbdama Andriaus Sniadeckio akademinį palikimą ir jo asmenybę, 2018 metais bendrovė įsteigė ir pirmą kartą įteikė prof. Andriaus Sniadeckio stipendiją. Ji teikiama kasmet per Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Egidijus Jaseliūnas, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnysis komunikacijos vadovas, pristatė 2021 metų profesoriaus Andriaus Sniadeckio stipendijates, Gyvybės mokslų centro studentes: Indrę Blagnytę (bakalauro 3 kursas, molekulinė biologija) ir Dianą Michirovaitę (bakalauro 4 kursas, molekulinė biologija).
Apie Andriaus Sniadeckio skaitymų istoriją ir ateities planus papasakojo Rimvydas Baranauskas, renginio mecenatas ir Sniadeckio darbų saugotojas.
Renginio diskusijose anksčiau aptardavome, kokią temą pasirinksime kitais metais. Dėl pandeminės situacijos vietoje renginio sukurtas filmas, kuris, nors ir turi privalumų pateikti vaizdus, dokumentus ir gyvą kalbą, tačiau turi ir didelį trūkumą: neleidžia bendrauti. Tikėdamiesi, kad kiti mūsų susitikimai bus gyvi ir turiningi, maloniai kviečiame rašyti siūlymus ir pastabas į Andriaus Sniadeckio skaitymų „facebook“ svetainę arba adresu: info@andrewsniadecki.org
Dr. Birutė Railienė
Nuotraukose:
Andriaus Sniadeckio skaitymų filmavimo metu. Iš kairės: Birutė Railienė, Silva Žilinskaitė, Rimantas Gruzdas, Irena Katilienė. Audrės Dudėnienės nuotrauka
„Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnysis komunikacijos vadovas Egidijus Jaseliūnas ir Profesoriaus Andriaus Sniadeckio stipendijos 2021 m. laimėtojos Diana Michirovaitė (bakalauro 4 kursas, molekulinė biologija) ir Indrė Blagnytė (bakalauro 3 kursas, molekulinė biologija). „Thermo Fisher Scientific Baltics“ nuotrauka
Andriaus Sniadeckio ranka rašytas receptas. LMAVB RS F 9-2506
[1] Filmas transliuojamas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos „youtube“ kanalu nuo 2021 m. lapkričio 30 d. adresu: https://youtu.be/J_UoxdxDNSg
[2] Wykłady farmacji Jędrzeja Śniadeckiego w Wilnie : (1797–1804). LMAVB RS F9-808
[3] Głowacki W. W. Wykłady farmacji Jędrzeja Śniadeckiego w Wilnie (1797–1804). Warszawa, 1991.
[4] Levandauskas, Vytautas. Architektas Karolis Podčašinskis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1994. (Vilniaus dailės akademijos darbai [T.] 4), p. 69.
Paroda, skirta Ričardui Baubinui atminti
Paroda, skirta Ričardui Baubinui atminti
2021 m. lapkričio 15 – 2022 m. sausio 31 d. Gamtos tyrimų centro Konferencijų salėje, Akademijos g. 2, eksponuojama paroda „Ričardo Baubino „geografinis kodas“, skirta vienam ryškiausių Lietuvos geografų – Ričardui Baubinui (1960–2009) atminti.
Ričardas Baubinas gimė 1960 m. lapkričio 15 d. Bikėnų kaime (Ignalinos rajone) Vlado Baubino ir Bronislavos Damaškaitės-Baubinienės šeimoje. 1978 m. baigė Dūkšto vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Dar studijų metais Vilniaus universitete buvo padėti tvirti pamatai vėlesniems moksliniams tyrimams, kurie apėmė gamtą, ekologiją ir socialinį gyvenimą. Tolesniuose tyrimuose daug dėmesio skyrė regionų plėtrai, aktyviai dalyvavo rengiant ir įgyvendinant įvairias šalies ir užsienio programas.
Parodoje pristatoma 2020 m. išleista knyga „Geografas. Ričardui Baubinui atminti“. Knygos idėjos autorius – Edis Kriaučiūnas. Joje spausdinami moksliniai bei publicistiniai geografo straipsniai, artimųjų, kolegų ir studentų atsiminimai, pateikiama darbų bibliografinė rodyklė.
Parodos stenduose pateikiami svarbiausi Ričardo Baubino darbai – monografijos, vadovėliai, jo sudaryti, recenzuoti ir redaguoti darbai, straipsniai bendrosios ir regioninės geografijos klausimais, moksliniai tekstai geopolitikos temomis.
Parodos stendai iliustruoti nuotraukomis, asmeniniais mokslininko daiktais.
Tikimasi, kad paroda suteiks galimybę prisiminti ir išreikšti pagarbą vienam ryškiausių XX–XXI amžiaus sandūros Lietuvos geografų Ričardui Baubinui. Apie Kolegą ir jo veiklas garso įraše prisiminimais dalijasi prof. dr. Donatas Burneika, kuris sako, kad apie jį: „lengviau kalbėti kaip apie įspūdį, o ne faktų rinkinį“. Kalbino Inga Berulienė.
Parodą parengė Audrė Trumpienė ir Sigita Dagienė.
Informaciją apie parodą rengė Sigita Dagienė.
Apipavidalino Eglė Stasiukaitytė, Audronė Stasiukaitytė.
Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai, įamžinimas
Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai, įamžinimas
Kviečiame žiūrėti dr. Olgos Mastianicos (Lietuvos istorijos institutas) paskaitą „Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai, įamžinimas“.
Kokį vaidmenį šiame sukilime jo vadovybė skyrė moterims? Ar Vilniuje veikė „moterų komitetai“? Kokią funkciją jie atlikdavo? Kodėl lūžinių istorinių įvykių akivaizdoje moterys neliko nuošalyje? Kiek moterų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn? Kurie Vilniaus vienuolynai tapo moterų kalėjimais? Kada ir kaip moterys pasakojo apie savo patirtis sukilime? Apie ką jos nutylėjo? Ar 1863–1864 m. sukilimas ir jo pasekmės buvo moterų vidinių pokyčių laikotarpis?
Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, O. Mastianica tyrinėjo moterų, gimusių Vilniuje, čia baigusių mokslus arba atvykusių į šį miestą sukilimo metais, likimus. Įdomu tai, kad naujausių informacijos šaltinių mokslininkė aptiko LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose.