Mediateka

Pakankamai sudėtingas klausimas visuotinės infliacijos laikais. Buvo tokia grupė „Kardiofonas“, kuri dainavo: „Visi ropoja į sceną…“ Nepaisant to, ar moka dainuoti. Šiandien yra daug žmonių, taip pat ir aš, kurie labai nori ne tik skaityti, bet ir rašyti knygas, ir tada kyla klausimas – ar iš tiesų kiekviena knyga yra reikalinga? J. Erlickas maldavo: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Tačiau bent jau man retkarčiais sunku atsispirti norui pasidalinti su kitais tuo, kas man atrodo svarbu.

Nemanau, kad yra kokia nors vertingos knygos formulė. Man asmeniškai vertingiausios atrodo tos knygos, kurias perskaičius, kurį laiką norisi į pasaulį žvelgti per tos knygos stilistiką. Kitas dalykas – knygai labai svarbu kontekstas, laikas, kai paiimi ją į rankas. Tuos pačius „Šveiko nuotykius“ ar „Mažąjį princą“ skirtingų amžiaus grupių žmonės perskaito skirtingai.

Nemėgstu moralizuojančių knygų arba knygų-atsakymų. Man vertingiausios yra knygos-klausimai.

Manau, kad kiekvienas bibliotekos darbuotojas pirmiausia yra unikalus žmogus, turintis savitus interesus, literatūrinį skonį, temperamentą ir t. t. Na, nebent kalbėtume apie tai, kas galėtų priversti susimąstyti bibliotekos darbuotojus, pavyzdžiui, daugiausia aptarnaujančius vaikus. Tada iš karto rekomenduočiau visą Gendručio Morkūno kūrybą. Tai gaivaus vėjo gūsis įvairiomis prasmėmis.

Na, o šiaip, aišku, galima bandyti sudarinėti privalomų skaitinių sąrašą, kuris galėtų padėti geriau pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename, tačiau tai labai rizikinga veikla. Galiu pasiduoti provokacijai ir išvardinti bent dešimt knygų, kurias privalu perskaityti, kad širdyje liktų mažiau skersvėjo: „Mažasis princas“, „Mikės Pūkuotuko nuotykiai“, abi knygos apie Alisą, Morkūno „Vasara su Katšuniu“. Tai nėra knygos vien vaikams, tai knygos apie labai svarbius dalykus. Mano galva, svarbu perskaityti Orvelo „Gyvulių ūkį“, Beketo „Belaukiant Godo“, Šekspyro „Hamletą“, V. Franklio „Prasmės beieškant“ ir bent kelias Čestertono esė.

Aš pats nuo vaikystės beprotiškai mėgstu skaityti ir labai skirtingų žanrų knygas. Pavyzdžiui, labai mėgstu detektyvus, bet taip pat ir fantastikos, istorines knygas. Jau kuris laikas stengiuosi, kad mano skaitomų knygų sąraše būtų ne vien dalykinė literatūra, kurią skaitau kasdien, bet ir kas nors iš grožinės. Tikrai siūlau tiems, kurie dar nepatyrė malonumo, skaityti Sapkovskio knygas, paimti į rankas Raganių. Lietuviškai yra išversta visa knygų apie raganių Geraltą serija.

Viena svarbiausių knygų man iki šiol išlieka Kafkos „Procesas“. Tai realistiškiausia knyga apie pasaulį, kuriame gyvename.

O kas yra knygos tiesioginė paskirtis? 🙂 Namuose turiu daugybę knygų ir, deja, dalies iš jų likimas – paprasčiausiai puošti lentynas, beviltiškai laukiant, kada bus paimtos į rankas. Esu knygomis parėmęs lovą, kai buvo sulūžusi jos koja.

Na, aš visuomet mieliau renkuosi spausdintą variantą. Tačiau man labai patinka galimybė elektroniniu būdu pasiekti knygų tekstus. Man tai ypač aktualu skaitant filosofinę, politinę, sociologinę, istorinę literaturą. Elektroninės knygos apskritai didina knygų prieinamumą. Tačiau aš esu tos kartos žmogus, kuriam, skirtingai nei teigtų tokie filosofai kaip Deliozas (Deleuze) ar Bodrijaras (Baudrillard), pirmiausia yra tai, kas apčiuopiama, ir tik paskui egzistuoja virtualūs dalykai. Nemanau, kad galima kalbėti apie konkurenciją – veikiau apie naujus knygų pateikimo pavidalus.

Tai priklauso ne vien tik nuo kartos, bet ir nuo aplinkos, kurioje užaugai, nuo daugybės kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, aš skaitau daugiau nei mano tėvai, broliai ir jų šeimos kartu sudėjus. Kodėl? Viena iš priežasčių – knyga ir skaitymas man nuo vaikystės yra kompensacija to fizinio apribojimo, kurį sukelia storumas. Buvau storulis nuo mažų dienų. Jei negaliu perlipti aukštesnės tvoros, geriau imu į ranką knygą. Pradėjau skaityti labai anksti ir tai tapo nuostabia aistra.

Šiaip, mano karta yra žmonės, kurie vis dar vertina knygą, nes prisimena, jog knyga gali būti deficitas. Kita vertus, pastebiu, kad interneto ir feisbuko laikais daugybei mano kartos žmonių paprasčiausiai nelieka laiko, o ne noro skaityti.

Nemanau, kad tokia yra. Kitas dalykas – mėgstu pabraukti man patikusias knygų vietas. Tai klausimas – ar draugui patiks skaityti pabraukytas knygas.

Kiekviena istorija gali būti papasakota ir kaip tragedija, ir kaip komedija. Čia daugiau priklauso net nuo pasakotojo, nei nuo faktų. Gyvename labai keistame pasaulyje, tad man kartais atrodo, kad tik fantastikos žanras sugeba perteikti jo keistumą. Tai gal ir apie savo gyvenimą geriausia būtų juo pasakoti.

Labai daug skaitau rusiškų knygų. Čia mano mėgstamiausi autoriai yra Borisas Akuninas, Daškova, V. Pelevinas. Kadaise perskaičiau pagrindinius Dostojevskio, Čechovo kūrinius, bet jau seniai prie jų neprisiliečiu. Visai neseniai dar kartą perskaičiau nekupiūruotus Ilfo ir Petrovo darbus – paliko labai stiprų įspūdį. Mėgstu tiek rusišką roką, tiek rusišką literatūrą.

Patinka skandinaviški detektyvai, nors vis vien didžiausia simpatiją jaučiu britų detektyvinei tradicijai.

Turiu svajonę parašyti grožinių kūrinių, nes iki šiol rašiau tik dalykines knygas.Tačiau dar neįrodžiau sau, kad tai tikrai būtina. Be to, sunku rasti laiko… Na, o tuos fragmentus, kuriuos esu užrašęs, – tai pasakojimas apie nesusikalbėjimą, susvetimėjimą. Mano galva, svarbu paskatinti žmones stabtelti ir pažvelgti tarsi iš šalies į tai, kaip gyvename. Tačiau tokiai knygai reikia talento ir laiko. Man jų abiejų trūksta.

Skaitau angliškai Jordano Petersono „Twelve rules of life“. Tai psichologinė knyga. Visai neseniai perskaičiau Vinstono Čerčilio autobiografinį keturtomį. Na, o artimiausiomis dienomis skaitysiu kunigo Algio Toliato jau trečios pamokslų knygos rankraštį, nes esu paprašytas parašyti pratarmę. Maždaug taip ir gyvenu. Kaip skaitom, taip ir gyvenam.

Visos trys prezidento Valdo Adamkaus knygos („Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, „Pareigos, kurios nesibaigia“, „Pokalbiai nesilaikant protokolo“). Tai ne tik žvilgsnis į politikos virtuvę ir užkulisius, valstybėje vykusius ir vykstančius procesus. Tai knygos, kurios atskleidžia neįtikėtinai stipraus žmogaus, lyderio ne tik Lietuvoje neįtikėtinai įdomaus gyvenimo detales.

Timo Guenardo „Stipriau už neapykantą“. Tai autobiografija vyro, kuris turėjo patirti labai daug likimo smūgių ir kuris savo pasakojimu atskleidžia, jog net ir labiausiai sužeistas, gali mylėti ir atleisti. Labai stipri istorija, kuri gali tapti įkvėpimu ne vienam.

Jau daugelį metų darau tokį dalyką – kai man kyla koks nors klausimas, atsiranda kokia nors problema, aš pasiimu bet kokią knygą ir atsiverčiu bet kurį jos puslapį. Neįtikėtina, tačiau visada ten randu atsakymą į mane kamuojantį klausimą.

Man asmeniškai – tikrai ne. Nemėgstu skaityti skaitmenos, man būtina knygą jausti.

Vienareikšmiškai – turi. Mano kartos žmonėms knyga buvo vienas iš laisvalaikio leidimo būdų, vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių, todėl arba žaisdavome lauke, arba skaitydavome knygas. Galbūt dėl to knygų skaitymą mano kartos žmonės vertina ir supranta šiek tiek kitaip, nei dabartinis jaunimas, augantis informacinių technologijų eroje.

Tai labai asmeniška. Turiu savo jau išėjusios mamos maldaknygę, kuriai jau net nežinau kiek metų. Ji aptriušusi, kampai nutrinti mamos pirštais, bet ji man labai brangi.

Mano gyvenime buvo visko – ir dramų, ir trilerio, ir humoro. Tai gal sakyčiau –  drama su laiminga pabaiga 🙂

Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Kristina Sabaliauskaitė.

Apie meilę gyvenimui.

Ramučio Jancevičiaus atsiminimų knygą „Pieno puta žudikui“. Pirmoji buvusio ilgamečio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus knyga.

Kaip aš aiškinu savo gimnazistams, vertingiausia ta knyga, kuri atitinka tavo dvasios konsteliaciją, rezonuoja sielą, knygos turinys atitinka tavo dvasios alkį, ieškojimą ar tenkina smalsumo troškulį. Tik ta knyga vertinga, kuri tave prakalbina, atveria, įkvepia. Čia nekalbu apie knygos vertę aukcionuose, apie tai net šlykštu kalbėti, kaip ir apie prekeivių kuriamus mitus, kurių šiuolaikinių dailininkų kūryba vertinga, nors tai tėra tik rafinuotas melas, prekės ženklo sukūrimas – dažniausiai jie vertina diletantiškai ir nepamato tikrų talentų. Be abejo, inkunabulas visada bus inkunabulas, Mažvydo katekizmas ir bus Mažvydo katekizmas visiems laikams, čia ir arkliui aišku. Grįžtant prie asmeninių konsteliacijų. Man lemtingi posūkiai buvo paauglystėje perskaityta Lizelotės Velskopf-Henrich nuotykių apysaka „Harka“ – nuo tada pradėjau reguliariai ir daug skaityti, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ – nuo tada skaitau tik klasiką, Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – nuo jo atsivėrė visas pasaulis, ne tik baisus, bet kartu ir paslaptingas, ir nepaprastai įdomus, pilnas nuostabą keliančio grožio.

Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščių fragmentai“, visas 4 dalis, Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“. Yra daug naujų labai gerų tekstų.

Gimnazijoje savo kabinete turiu spintą ir knygų lentyną. Sudėjau ten iš savo bibliotekos nuotykinių knygų dublikatus ir sovietinių laikų atšviestų ir įrištų knygų stirtą. Daugiausia tai religinės literatūros, kurią draudė okupantai, pavyzdžiai. A. Maceinos, J. Girniaus Amerikoje leistų ar kitų knygų kopijų pavyzdžiai.
Bet yra ir beviltiškų knygų, kurių niekas jau niekada nebeskaitys, jos atlieka dekoracijos funkciją, savotiškos knygų kapinės. Bet išmesti, atiduoti į Grigiškes – ranka nekyla, negaliu to padaryti. Tai čia jos ir kiurkso ne pagal paskirtį.

Man tik gaila tų žmonių, kurie skaito ir beskaitys tik skaitmenines knygas. Tikros knygos turi kvapą, formą, jas galima paliesti, jose palikti kokį granato figos lapą, nusiskintą kur Izraelyje, palikti tų metų kalendorėlį ar pirkimo čekį. Su tikra knyga bendrauji – ji panašiausia į žmogų. Aišku, knyga turi būti iš tavo bibliotekos.

Mano kartos požiūris tegali būti tik teigiamas. Profesorė Irena Veisaitė, mano buvusi dėstytoja ir gyvenimo mokytoja, artima bičiulė ir dabar mano, kad knygos mane išgelbėjusios nuo degradacijos, kai sovietiniais laikais gyvenau kaime. Jos ir buvo vienintelės mano intelektualinės draugužės. Tame yra daug tiesos. Bet per sovietinės okupacijos laikotarpį knygos ne tik gelbėjo, bet ir kvailino, pateikė iškreiptą, selekcionuotą pasaulio vaizdą. Juk buvo verčiami tik kairuoliški autoriai arba jie buvo tokiais paverčiami, nutylint jų kritišką požiūrį į Sovietų Sąjungą. Taigi nedidelę išlygą pridėčiau.

Tokių knygų nėra. Esu skolinęs net Česlovo Milošo knygas su jo autografais. Ir grąžino. Bet vengiu skolinti tas knygas, prie kurių, tikrai žinau, greit pats grįšiu. Po to pats keiki save – reikia knygos, o ji pas pasiskolinusįjį gal net dar nepradėta skaityti tebeguli. Dažniausiai jos būna su pieštuku pažymėtais, tik man suprantamais simboliais, o knygos paskutiniame priešlapyje – su savotiškomis nuorodomis. Kai knygą kartais koks dundukas visgi „nuskaito“ ar jam ją paprasčiausiai kas nukniaukia – gaila visų pirma būna ne prarastos knygos – o tų pastabų, nuorodų, pabraukymų.

Postmodernistinis auklėjamasis romanas. Gal net su nuotykių elementais, keisčiausių nutikimų epizodais.

Esu nepataisomas „nacionalistas“. Domiuosi tik autoriais, kilusiais iš Lietuvos arba su ja kaip nors susijusiais. Be abejo, iš čia mano didelis dėmesys Amerikos, Izraelio Kanados, Lenkijos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Vokietijos literatūroms. Man jau per 50 metų, aš nebegaliu sau leisti prabangos visokiems madų pirsčiojimams ar ieškojimams. Kaip tik siaurinu šalis, bet kuo toliau, tuo labiau lendu gilyn. Bandysiu paaiškinti savo metodą, kuris jau apie dešimtį metų yra galutinai nusistovėjęs. Pavyzdžiui, Giunteris Grasas man įdomus ir dėl to, kad draugavo su dailininke ir poete Aldona Gustas, kuri kilusi iš to paties Šilutės rajono, kaip ir aš. Džeromą Selindžerį skaitau labiau nei Keruaką, nes Selindžerio senelis kilęs iš Tauragės. Poetas, rašytojas, dainų kūrėjas ir atlikėjas Leonardas Koenas svarbus ir aktualus man visų pirma dėl to, kad jo mama yra iš Kauno. Visada pirmumo teisė kliūva litvakams ar Lietuvos didikų, bajorų palikuonims: Fiodorui Dostojevskui, Vitoldui Gombrovičiui, Česlovui Milošui. Arba buvusiems Lietuvoje autoriams, turėjusiems Lietuvoje bičiulių, žinojusiems apie Lietuvą: Gijomui Apolinerui, Tomui Manui, Romenui Gary, Hermanui Zudermanui, Ivanui Buninui. Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad aš pamišęs dėl žydų kilmės autorių. Tai ne visai teisingas požiūris. Paprasčiausiai talentingiausi žydai, kone didžiausioji jų dalis, turi litvakiškas šaknis. Taigi prieš atsiversdamas neskaitytą knygą visada savęs paklausiu: ar yra bent menkiausias ryšys, siūlelis, vedantis į mano Lietuvą? Bet būna ir išimčių, kartais skaitau ir visiškai nesusijusius su Lietuva autorius. Kartais…

Knygą jau parašiau. Tai atsiminimų knyga. Bet ne tokių standartinių, nuo Adomo ir Ievos prasidedančių. Veikiau pasakojimai apie tai, kaip gyvenau savo gimtajame Barvų kaime maždaug 1965–1980 metais. Kasdienis gyvenimas sovietinės okupacijos laikais buvusiame Klaipėdos krašte. Paprastų kaimo žmonių, ne rezistentų, bet ir ne komunistų. Bičiuliai sako, kad parašiau labai atvirai, be jokios cenzūros, savęs niekur nepagražinau. Nežinau, ne man spręsti, rašydamas apie tai negalvojau. Tai tikrai ne išpažintis. Tiesiog papasakojau tai, ką norėjau papasakoti. Įsivaizdavau, kad pasakoju jaunimui, savo mokiniams. Esu labiau pripratęs prie jaunų akių ir ausų. Knyga dedikuota dukrai Ievai. Tiesa, knyga vadinasi „Pasakojimai prabudus. Atsiminimai“, išleido Naujasis Židinys-Aidai.

Šiuo metu skaitau vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtas kantičkas – „Giesmių knyga arba Kantičkos“. Išleista Tilžėje 1913 metais. Vadinasi, kiek redaguota kalba. Bet kito leidimo neradau. Mat knygas skaitau namie. Motiejus Valančius – mano mėgstamiausias XIX amžiaus lietuvių autorius, mano pagrindinis lietuvių nacionalinis herojus, pats svarbiausias, tikras numylėtinis.

Aš vertinga knyga vadinu tą, kurios citatas norisi įsirėminti arba dalytis su kitais. Tai knyga, kurią norisi skaityti dar kartą. Kartais tai ta knyga, kuri praturtina ir su kuria sunku skirtis arba nuo kurios neįmanoma atsiplėšti.

Kadangi bibliotekoje ramu ir tylu, siūlyčiau skaityti Juvalio Nojaus Harario (Yuval Noah Harari) „Sapiens“. Joje visada ką nors nauja galima rast.

Vaikystėje Didžiosios klasikos knygos atliko dvigubą darbą. Jos ne tik buvo nuolat skaitomos, bet ir atstojo kambarių barbėms sienas, o tarp dviejų knygų ir karnizas su užuolaidomis labai puikiai laikydavosi lėlės kambaryje :). Knygos puikiai tiko ir lapams džiovinti :).

Manau, kad dar tikrai užtruks. Taip, tie, kas išties labai daug skaito ir keliauja, tiesiog iš praktiškumo, manau, naudojasi knygų skaitytuvais. Bet nė vienas skaitytuvas tikros knygos jausmo tikrai neatstos. Ir svečiuose man labiausiai patinka patyrinėti šeimininkų knygų spintą, kurioje daugybė atsakymų ir daugybė temų pokalbiams bei diskusijoms.

Tikrai taip. Mano kartos požiūris į knygą jau ne toks griežtas, jaunieji tėveliai nepyksta, kai knyga išterliota ar apipaišyta mažųjų, nors mūsų pačių tėvai dažniausiai itin tausojo knygas. Net ir vaikiškas. Ačiū Jiems už tai, užtat dabar turiu išsaugotas net kelias savo vaikystės knygas su tuo išlikusiu neapsakomu vaikystės kvapu. Kai knygos tapo tokios prieinamos, tai tik išskirtinesni ar retesni egzemplioriai yra labiau saugomi. Net skolintis knygas tapo reta – juk taip paprasta įsigyti nuosavą. Taip pat pastebiu, kad nuosavas knygas mano kartos žmonės drąsiai žymi spalvikliais, ypač tas vietas, kurias nori ilgesniam laikui įsidėti į galvą.

Savo vaikystės knygų, kuriose yra užkoduotas mano vaikystės pasakų knygų kvapas, ir kelių plokštelių su pasakomis.

Pirmiausia dar norėčiau nugyventi kokius 4 dešimtmečius, kad tokia knyga būtų kam nors reikalinga ir įdomi. Jei jau svajojam, tai manau, kad tai galėtų būti biografinis romanas.

Esu ištikima lietuvių autoriams, labai mėgstu susipažinti ir su jaunųjų autorių kūryba, visada domina kolegų žurnalistų išleistos knygos. Artima įvairiausių šalių autorių kūryba.

Manau, pradėčiau nuo kelionių romano. Kvapai, spalvos, žiupsnis kulinarijos ir dar, žinoma, pagavi istorija apie pagrindinį asmenį. Nesu apsisprendus, ar tai būtų vyras, ar moteris. Tai galėtų būti ir kokio asmens biografija, sudėta į knygą.

Šiuo metu nuotaiką vis kilsteliu aktorių pasakojimais, kuriuos į knygas sudėjo Nijolė Narmontaitė. Taip pat dar kartą perskaičiau Frederiko Begbėdė (Frederic Beigbeder) „Meilė trunka trejus metus“ bei Francuazos Sagan (Francoise Sagan) „Nuostabūs debesys“. Nuolat skaitau tokias aktualias knygas apie psichologiją. Jaučiu silpnybę istoriniams romanas, esu ištikima Kristinos Sabaliauskaitės kūrybos gerbėja.

Vertinga knyga yra tokia, kuri nuveda skaitytoją gilyn į save patį, išjudina vidų. Apie tokią sakai: stipriai paveikė. Susitikimas su tokia knyga yra dvasinis įvykis. Man nuostabiausia, kad knyga yra daug pastovesnė ir ilgaamžiškesnė už žmogų. Žmogus gali išduoti, palikti, pagaliau – numirti. O prie tos pačios knygos sugrįžti ir gauni peno visą gyvenimą. Reikšmingos knygos ir surandamos visam gyvenimui.

Pati ką tik užverčiau: Marko Slonimo „Trys Dostojevskio meilės“. Paveikė autoriaus mėginimas objektyviai ir kartu delikačiai apšviesti tamsiąsias Dostojevskio puses, kurios sukrečia. Priartėjo genijaus pragaras, jo vidinis skurdas (kaip keistai beskambėtų), milžiniška dvasinių ir psichinių savybių amplitudė – nuo nepaprasto širdies jautrumo, patiklumo ir dosnumo, iki didžiulės savimeilės, liguisto pavyduliavimo ir polinkio į iškrypėliškus nusikaltimus… Įkvėpė besąlygiška jo antrosios žmonos meilė, šiuolaikinei moteriai gal net ir nesuprantama. Neatmesdama galimybės, kad Markas Slonimas kiek pašviesina, „papudruoja“ didžiosios poros santykius, sakau, kad tik Anos Grigorjevnos Dostojevskajos paveikslas man padėjo neatmesti Dostojevskio kaip žmogaus. Jų santuoka, trukusi keturiolika metų iki pat rašytojo mirties (kokie jaudinantys jo laiškai su aistringomis erotinėmis užuominomis, kurias Ana Grigorjevna, saugodama jų intymų gyvenimą, užtušavo, rašyti dvyliktais santuokos metais!), paženklinta dviejų mažų vaikų mirčių, yra nepaprastos, neeilinės meilės pavyzdys. Todėl užvertus knygą širdyje lieka šviesu ir gera.

Turbūt teko, neatsimenu. Šiaip knygos kaip plytos – jomis patogu ką nors paramstyti. 🙂

Manau, kad ne. Juk tai du skirtingi skaitymo būdai. Kai kurie žmonės visada norės skaityti popierines knygas. Ar bent jau patikusią elektroninę įsigyti ant popieriaus… Nežinau, galbūt man taip atrodo todėl, kad pati neskaitau elektroninių, tiesiog nemoku ekrane „suprasti“ teksto. Man knyga – ne tik bekūnis intelektinis turinys, bet ir jusliškai patiriamas daiktas. Turiu ją laikyti, vartyti, girdėti, užuosti. Svarbi jos estetinė išvaizda, šriftas – jis padeda arba trukdo skaityti. Be viso šito tekstas manęs tiesiog neįtraukia, prasklendžia pro šalį neužkliudęs sąmonės.

Tų kartų tiek daug, visų nepažįstu. Ką apskritai laikome karta? 🙂
Mes, keturiasdešimtmečiai, laimingi, kad mūsų vaikystės nespėjo užteršti technologijos. Tačiau daugybė mūsų dabar vis tiek yra nuo jų priklausomi. Užtenka tik apsidairyti, ką veikiame važiuodami viešuoju transportu arba laukdami, kol vaikui baigsis būrelis. Nežinau, ką ir kiek skaito mano bendraamžiai, bet, atrodo, kad pagarbą knygai mano karta jaučia. Ne poreikį, bet – pagarbą. Knyga mums yra savaiminė vertybė, ją gražu dovanoti ar gauti dovanų, bet skaityti nėra laiko, prabanga. Maždaug toks santykis.
Mėginu atsiminti savo klasiokus – ir neatsimenu, kad jie būtų labai skaitantys. Bet į mus, kelis klasėje skaitančius, žiūrėdavo su pagarba. Beje, savo geriausią mokyklos laikų draugę suradau būtent per knygas. Iki tol jos net nemėgau. Bet penktoje klasėje auklėtoja už bausmę paliko mudvi po pamokų sutvarkyti rusų kalbos kabineto. Įsikalbėjome. Paaiškėjo, kad abi skaitome Diuma ir Fenimorą Kuperį. Gerai atsimenu tą jaudulį, kai pilkoje sovietinės mokyklos masėje sutinki žmogų, kuriam stogą rauna nuo tų pačių knygų, kaip ir tau! Taigi auklėtojos „bausmė“ lėmė, kad tapome geriausios draugės, rašinėjome viena kitai laiškelius „Trijų muškietininkų“ stiliumi, iki dvyliktos klasės sėdėjome viename suole, ir iki šiol palaikome bičiulišką ryšį.

Bet draugui nieko negaila! 🙂 Net jeigu jis pageidauja knygos, kuri man asmeniškai atrodo nieko verta. Draugą gal tik mėginčiau išgelbėti nuo knygos, kuri jį galėtų įskaudinti, sujaukti, kaip kitaip pakenkti… Tiesa, neskolinu paskutinių namie saugomų mano pačios knygų egzempliorių, kurių jau nerasi knygynuose nei leidyklų sandėliuose – prie jų esu prisirišusi. Paskolinčiau jas tik dviem geriausioms savo draugėms, dar tėvams, kurie tikrai sugrąžintų. Bet jie jas ir taip turi…

Nieko neverta ta mano biografija. Pasakysiu kaip Dostojevskis: aš dar tik pradedu gyventi! 🙂

Rusai, britai, amerikiečiai… Apie autoriaus tautybę galvoju mažiausiai… Nes ir austrai, prancūzai… Italai, vokiečiai – nelabai… Kai kurie lietuviai! 🙂 Bet tai labai miglotas, mįslingas atsakymas. Tyčia nerašau pavardžių! 🙂

Žinau, apie ką ji būtų, atrodo, jau ir rašau, bet dar bijau garsiai sakyti… Nepykit.:)

Neseniai užverčiau Gintaro Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“, dabar skaitau Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugą“.

Vertinga knyga, mano galva, yra ta, kuri žadina intelektinį ir emocinį aktyvumą, kuri suteikia naujos patirties, žinių, gyvenimo problemų, žmonių charakterio vingrybių suvokimo ir išgyvenimo, peno protui ir emocijoms. Dar svarbu kalbos raiška.

Bibliotekos darbuotojams labai sunku patarti, nes jie patys nuolat prie knygų, ir patys dalina patarimus. Man pastaruoju metu tikru atradimu tapo Aleksandro Puškino poema „Eugenijus Onieginas“, kurios nuo mokyklos laikų nebuvau skaičiusi. Dar labai patiko norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo „Dinos knygos“ trilogija, turkų rašytojos Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“. Taip pat verta paskaityti Stefano Cveigo autobiografinę knygą „Vakarykštis pasaulis“.

Ne, neteko, net neįsivaizduoju, kaip tai galima padaryti? Knygos buvo mano savotiška aistra, kurią skatino ne tik mokykla, bet ir tėvai, abu mėgę skaityti. Ne veltui kartą tėvelio bendradarbiai jo jubiliejaus proga padovanojo jam ne kokį daiktą, o knygų: visą seriją rusų literatūros klasikų rinktinių raštų. O jis, žinodamas mamos ypatingą meilę poezijai, gimtadienio proga padovanojo jai Aleksandro Puškino raštus, kuriuos iki šiol turiu savo bibliotekoje. Aš ne tik daug skaičiau, bet ir pirkdavau knygas, kai tik leisdavo lėšos. Kai turėjome erdvų butą, nebuvo jokių problemų, bet buvo metas, kai mūsų šeima gyveno gana ankštame bute. Tada mano sesuo ir pasakė, kad jei dar pirksiu knygų, turėsiu ant jų miegoti. Gal tada jos ir būtų panaudotos ne pagal paskirtį? Ačiū Dievui, taip pasielgti neprireikė.

Manau, kad ne. Aš pati skaitmeninių nemėgstu, nors yra tekę pasinaudoti. Popierinė knyga dar turi ir savo fizinę vertę – išvaizdą, popierių, iliustracijas. Visada bus ir vienokios, ir kitokios knygos šalininkų. Atsiradus spausdintai knygai, išnyko perrašomos ranka knygos. Bet manau, kad skaitmeninės negalės visiškai atstoti spausdintųjų knygų.

Mano karta knygai turėjo ypatingą poreikį. Ji buvo ir papildomas žinių šaltinis, ir laisvalaikio pomėgis, ir geriausia dovana kaip ypatinga vertybė. Poreikį skaityti išsaugojome iki šiol. Iki šiol su klasės draugais keičiamės informacija apie perskaitytas knygas ir skoliname jas vieni kitiems.

Tokios neturiu. Visada skolindavau knygas. Deja, kai kurios kelio į namus nebesurado.

Gal dokumentinės apybraižos? Niekada apie tai nemąsčiau, bet manau, kad detektyvo tikrai neišspaustume.

Neskirstau autorius pagal šalis.

Turėčiau parašyti knygą apie savo A.A. vyro Mykolo Firkovičiaus, buvusio Lietuvos karaimų bendruomenės dvasininko ir religinės bendruomenės pirmininko, veiklą savo tautos kultūros saugojimo, atgaivinimo ir puoselėjimo labui, apie jo ypatingą kilnumą ir pasišventimą savo profesiniam inžinieriaus projektuotojo darbui ir savo tautai.

Dabar skaitau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ IV dalį.

Tai priklauso nuo knygos pobūdžio. Grožinės literatūros knyga yra vertinga, jei joje jungiasi gili mintis, vaizdas ir estetinė forma. Vertinga mokslo populiarinimo knyga aiškiai ir suprantamai pateikia svarbiausius mokslo pasiekimus. Mokslinė knyga tiksliai pristato originalių mokslinių tyrimų rezultatus. Knygos vertė priklauso nuo to, kiek ji atitinka tikslui, kuriam ji buvo rašoma.

Knygą, kurioje populiariai išdėstyti informatikos pagrindai.

Teko ir tenka. Kai man svarbus ne visas knygos turinys, o siekiu išsiaiškinti ar joje paliestas vienas mane dominantis jos aspektas.

Skaitmeninės knygos negali pakeisti spausdintų, nes: a) skaitant ilgesnį tekstą kompiuterio ekrane vargsta akys, kas joms kenkia; b) spausdintoje knygoje labai patogu palyginti įvairius teksto fragmentus skirtingose knygos vietose. Rimtai studijuojant knygos turinį tai daryti gan dažnai tenka.

Kiekviena karta daugumoje savitą ryšį su knyga turi. Dabartinė jaunoji karta išperka knygas, kuriose vyrauja žudynės, seksas ar fantastiniai nuotykiai. Mano karta (86 m.) knygose ieškojo gilesnės prasmės ar estetinio poveikio.

Pagal autorius: V. Frankl, prof. St. Šalkauskio raštai, akad. prof. J. Grigo mokslo populiarizacija, V. Mykolaičio poezija, A. de Sent Egziupery.

Parašiau ir išleidau knygą „Prasmės beieškant“, kuriai negalima priskirti vieno žanro. Be autobiografijos elementų ten yra apie Tėvą prof. St. Šalkauskį, mano filosofinių pažiūrų aptarimas, atsiminimai apie žymius asmenis, su kuriais teko bendrauti, apie tautinę kultūrą ir istoriją, mokslo populiarizacija.

Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, kurių autorių knygas galiu skaityti originalo kalba.

Žiūrėk atsakymą į 7–tą klausimą.

Vytauto Narbuto „Tarp gyvenimo ir devono atodangų“ ir John Gribbin „Kosmologia“ (vertimas iš anglų į lenkų k.).

Tikrąją knygos vertę, aišku, nustato laikas. Juk jos populiarumą po išleidimo nemaža dalimi lemia to meto skaitytojų poreikiai, literatūrinės mados. Yra dar knygos vertė konkrečiam skaitytojui, kuri priklauso nuo jo interesų. Man grožinės knygos vertę lemia psichologinis tikrumas ir meniškumas, dokumentinės knygos – objektyvumas, o mokslinės knygos – bendras tos krypties rezultatų ir problemų formulavimas. Trumpai kalbant, vertinga yra ta knyga, kurią norisi turėti savo bibliotekoje, grįžti prie jos.

Knygų mėgėjas vargu ar gali ką nors rekomenduoti knygų specialistams. Aš labiau laukčiau bibliotekos darbuotojų rekomendacijų. Išleidžiama gana daug knygų, ir nelengva orientuotis jų sraute. Tad aš pasinaudoju knygų pristatymais bibliotekose ar žiniasklaidoje, nors nebūtinai patikiu rekomendacijomis. Labai gerai, kad MA Vrublevskių bibliotekoje veikia naujų knygų ekspozicija, kur galima pavartyti gautas knygas, tiesiogiai susipažinti su jomis.

Nesu linkęs to daryti. Tiesa, kartais tam nusižengiu, mokyklose moksleiviams demonstruodamas išmaniuosius žaislus. Besivartančios spyruoklės, kuri pati lipa laiptais žemyn, gebėjimams parodyti tuos laiptelius tenka sukrauti iš vadovėlių.

Be abejo, daugėjant skaitmeninių knygų mažėja spausdintų knygų poreikis. Vis dėlto, spausdinta knyga kartais parankesnė, be to, yra didesnė kultūrinė ir asmeninė vertybė. Tad spausdintų knygų, manau, ir ateityje neteks įrašyti į Raudonąją knygą.

Teko augti ir ilgą laiką gyventi gerų knygų deficito sąlygomis, tai išmokė vertinti jas, rinkti savo biblioteką.

Draugui galiu skolinti bet kurią knygą, kuri tuo metu man pačiam nėra reikalinga. Juk knygos paskirtis – būti naudojamai, o ne dulkėti lentynoje.

Netrukus pasirodys knyga „Pėdos“, tai ir yra mano biografija, sudaryta iš įvairių duomenų, dokumentų, straipsnių.

Be abejo, šalies, turinčios dideles literatūrines tradicijas. Visada pirmiausia kreipiu dėmesį į naujas anglų, rusų, prancūzų autorių grožines ir dokumentines knygas. O mokslinės knygos pasirinkimą daugiau lemia ją išleidusios tarptautinės leidyklos prestižas, o ne autoriaus šalis.

Mano knygų lentyna netrumpa, bet tai mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos. Po „Pėdų“ nebeketinu rašyti naujų, nebent parengti kai kurių ankstesniųjų papildytus ir pataisytus variantus.

Skaitau Y. Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Iš pradžių knyga patiko, net ketinau įsigyti pats. Tačiau toliau mane truputį nuvylė autoriaus siekis ne objektyviai pateikti istorines žinias, o dėstyti savo originalias, bet ne visada pagrįstas idėjas.

Manau, kad knygos turi labai daug ir labai įvairių verčių. Kai kurios – brangūs atsiminimai, kitos – geri literatūros ar mokslo kūriniai, dar kitos – brangūs antikvariniai artefaktai, kažkurios vertingos meniniu požiūriu… Vertė neretai slypi konkretaus žmogaus, konkretaus laiko momento santykyje su konkrečia knyga. Man svarbiausios būtų dvi vertės. Pirmiausia, knygos sujungia arba atskiria žmones. Kažkada esu pastebėjęs, kad, norėdamas pažinti žmogų, gali peržiūrėti knygų pavadinimus jo lentynoje – ir to visiškai pakanka. Kita vertė – civilizacinė. Knygos sujungia mus į tai, ką vadiname Vakarų Europos kultūrine erdve. Neperskaitę konkrečių knygų negalime tapti šios bendruomenės dalimi. 

Labai nemėgstu rekomenduoti knygų, o ypač tokioms didelėms grupėms, kaip „bibliotekos darbuotojai“. Mūsų santykis su knyga yra labai individualus, priklausomas nuo daugelio faktorių (amžiaus, lyties, gyvenamojo laikotarpio, išsilavinimo, gyvenimiškos patirties, pomėgių, šios dienos nuotaikos…), tad kiekvienas turime pasirinkti pats. Laisvalaikiu paprastai mėgstu istorinio pobūdžio knygas, parašytas autorių – gerų istorikų ar archeologų ir gerų rašytojų viename asmenyje. Tačiau ir čia išlieka asmeninis santykis su knyga. Tarkime Umberto Eco „Baudolinas“ mane „užkabino“, o „Prahos kapinės“ – ne. Gal dėl to, kad esu kiek „įstrigęs“ viduramžiuose.

Taip, ne kartą ir įvairiai. Bene įdomiausias pritaikymas buvo tada, kai mokykloje vadovėlius naudodavome ir kaip stalo teniso tinkliuką, ir kaip raketes.

Viskas priklauso, kaip suprasime, kas yra knyga? Knygos, mums asmeniškai, būna vertingos arba ne. Medija, kuria knyga pateikiama (skaitmeninė ar spausdinta) šiuo atveju yra ne tik įrankis, kurio padedami pasinaudojame ta verte, bet ir įrankis, didinantis ar mažinantis vertę, ar suteikiantis patogumą. Tarkime, jei man reikia informacijos, skaitmeninė medija nepakeis knygos turinio (knyga liks informatyvi arba ne), bet palengvins informacijos paiešką knygoje. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, padidins vertę. Arba, jei gyvenate mažame bute, jums būtų sudėtinga namuose turėti 10000 spausdintų knygų biblioteką. Tačiau ne vienam skaitytojui, siekiančiam patirti skaitymo malonumą, yra svarbu ir puslapių šnarėjimas, ir specifinis spaudos kvapas, ir pojūtis liečiant popierių… Šių dalykų skaitmena suteikti negali.

Šiuo klausimu situacija yra kažkuo panaši į gyvąją gamtą. XIX amžiuje Charlesas Darwinas aprašė kintamumo ir paveldimumo reiškinius, kurie užtikrina didžiulę gyvūnų ir augalų rūšių įvairovę. Kodėl gamta tokia įvairi? Atsakymas gali būti pakankamai paprastas – ilgainiui kiekviena rūšis užima atskirą vietą (nišą) ir dėl to nekonkuruoja su kitomis rūšimis, išlieka. O neatlaikę konkurencijos – išnyksta. Panašiai yra ir su medijomis. Naujosios medijos ieško savo nišų arba perima senųjų medijų nišas. Spausdinta knyga nesunaikino rankraštinės kultūros, kinas nesunaikino teatro, o televizija – kino. Visi jie rado savo unikalias nišas. Tačiau, mobilioji telefonija sunaikino telegrafą, elektroninis paštas – faksimilinį ryšį (faksą). Tad ir knygos atveju, kai kuriose segmentuose (pavyzdžiui, informaciniame) tikrai įsigalės skaitmeninės knygos, o kai kuriuose – liks spausdintos.

Sakyčiau net daugiau – knygos yra vienas svarbiausių faktorių (savotiškų „klijų“), formuojančių kartas. Tai pačiai kartai priklausantys žmonės paprastai yra perskaitę tas pačias knygas. Aš priklausau kartai, vaikystėje skaičiusiai Prano Mašioto knygynėlį, „Horizontus“, „Noriu žinoti“, „Kultūrų pėdsakais“, Jamesą Fenimorą Cooperį, Julesą Verne, Tadą Ivanauską, Bernhadą Grzimeką, mokykloje turėjusiai itin platų, bet selektyvų rusų literatūros kursą; „atradusiai“ daugybę visiems vakariečiams žinomų autorių, kai tai buvo leista (tarkime, George Orwell) ir nespėjusiai laiku perskaityti daugelio autorių, nes tai buvo uždrausta (pavyzdžiui, John Ronald Reuel Tolkien). Kartos požiūrio nedrįsčiau apibendrinti (per daug joje skirtingų žmonių). Man knyga yra kažkas per vidurį tarp „sakralaus“ objekto (spėčiau, kad vyresnės kartos žmonėms ji yra labiau sakrali) ir „įrankio“ (spėčiau, kad jaunesnės kartos žmonėms ji yra labiau įrankis). Negalėčiau naudoti knygų prakuroms krosnyje, bet nedėčiau jų ir ant altoriaus.

Nemėgstu skolinti knygų. Tačiau keliems, tikrai artimiems draugams, galiu paskolinti bet kurią iš savo turimų.

Nesirengiu rašyti autobiografinių veikalų. Jei būtinai turėčiau rasti atitinkantį žanrą – tai būtų ne knyga, o koks nors strateginis kompiuterinis žaidimas.

Autoriai yra tiesiogiai susiję su skaitytojų amžiumi. Manau, kad kiekviename amžiuje (ne per anksti ir ne per vėlai) turime perskaityti atitinkamas knygas ir randame mėgiamus autorius. Niekada neturėjau „mėgiamos knygų šalies“. Vaikystėje mėgau pasakas, paskui pėdsakus paliko Julesas Verne, Bernhadas Grzimekas, dar vėliau Michailas Lermontovas, Antoine de Saint-Exupéry, Erich Maria Remarque, Ernest Hemingway, paskui George Orwellas, Konfucijus, Naujasis Testamentas, Albertas Camus, Michailas Bulgakovas, Aleksandras Solženicynas, po to: Jurga Ivanauskaitė, Umberto Eco, Józef Mackiewicz, Romain Gary, Czesław Miłosz. Labai anksti (gal dar pradinėje) susidomėjau mokslo populiarinimo ir „grynąja“ moksline literatūra apie gamtą, astronomiją, archeologiją ir istoriją. Savo laiku buvau perskaitęs visas šios tematikos knygas miestelio bibliotekoje. Nuo paauglystės laikų mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos užima maždaug 70-80 proc. mano lektūros. Grožinės literatūros skaitau santykinai nedaug. O net ir skaitydamas grožinę, neretai (ypač ankstesnių laikų autorius) vertinu juos kaip kasdienybės istorijos šaltinius (šiuo požiūriu ypač „kabina“ Kristijonas Donelaitis). Iš mano dabartinių tyrimų lauko „mokslinių“ autorių yra „užkabinę“ Marshallas McLuhanas, Jurijus Lotmanas, Ilya Prigogine, Manuelis Castellsas.

Mano knygos – mokslinės monografijos tarpdisciplinine tematika (archeologija, istorija, skaitmeninės technologijos…). Tos, kurios skirtos platesnei auditorijai – gastronomijos istorijos tema. Vertinu tinklaraščio žanrą. Jei kada sugalvočiau rašyti grožinę knygą, greičiausiai ji būtų taip pat susijusi su gastronomijos istorija.

Paprastai vienu metu skaitau po kelias knygas. Kurią šį vakarą paimsiu į rankas, priklausys nuo nuotaikos. Šiuo metu skirtukais „praturtintos“ yra: Kevin Kelly „The Inevitable: Understanding the 12 Technological Forces That Will Shape Our Future“; Greg Jenner „Milijonas metų per vieną dieną“; Jo Šventenybė Dalai Lama „Visata vienoje dalelėje“ ir Dariaus Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“.

O kur slypi gyvenimo vertė? Nemėgstu visokių teorinių samprotavimų. Knyga yra mano gyvenimas, mano darbas, mano laisvalaikis. Man patinka Plinijaus mintis, kad nė viena knyga nėra tokia bloga, kad kuo nors nebūtų naudinga.

Manau, kad Bibliotekos darbuotojai nėra tie žmonės, kuriems reiktų ką nors rekomenduoti, jie patys randa ką skaityti ir kuo pasidalinti. Kiekvienam savo.

Kiek pamenu, esu nusikaltusi trims knygoms. Tais laikais, kai dar nebuvom visi „prirašyti“ prie bankų, dvi knygos buvo ir sąskaita, ir bankomatas. Ne dėl turinio, o dėl pavadinimo atlyginimą patikėdavau E. Hemingvėjaus „Turėti ir neturėti“ bei gruzinų prozos rinktinei „Matau saulę“… Dar vieną knygą – Pablo Nerudos „Dvidešimt eilėraščių apie meilę ir viena nevilties daina“ – panaudojau kaip klasės draugų prisiminimo albumėlį. Man tie eilėraščiai patiko, norėjau kad ir kiti juos paskaitytų, tai pasirinkau tokį provokuojantį būdą atminimams įrašyti.

Džiaugiuosi, kad jos yra. Visiems užteks vietos po saule. Svarbiau turinys, o ne jo pateikimo būdas. Žmonės skaitė, ant ko tik būdavo tuo metu rašoma. Žinoma, imi į rankas knygą ir gauni daugiau papildomų emocijų, negu žiūrėdamas į skaityklės ar kompiuterio ekraną. Su knyga daliniesi ta pačia erdve, kurioje gyveni, tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoji, galų gale sentimentais. Todėl, jei galima taip pasakyti, gyvuos abi  neidentiškos dvynės.

Ryšiai visada kinta, negali nekisti. Aš dar priklausau kartai, kai knyga beveik neturėjo konkurencijos, kai knyga buvo ir laisvės gurkšnis, ir slėptuvė. Gauti knygą reikėjo pastangų, todėl ir kaupėme savo bibliotekas. Kita vertus, studijų metais ne kartą teko susidurti su išplėštų lapų žymėmis vietoj nurodyto perskaityti straipsnio ar kūrinio, su knygų trūkumu. Nostalgiškai prisimenu laiką, kai galėdavau skaityti per naktis. Manau, vienas dalykas nekinta: jei kas atrado skaitymo malonumą, – tai meilė knygai.

Neturiu tokio nusistatymo. Jei manęs prašo, o aš turiu, tai paskolinu. Kita vertus, man itin brangių knygų niekas ir neprašė skolinti.

Realistinio romano – kaip gyvenimas.

Neturiu tokio sąrašo, priklausiau knygų rijikų draugijai ir neribojau savęs, sąrašų nekūriau. Tačiau be konkurencijos yra visų pasaulio tautų pasakos, turėjau gana neblogą rinkinį, o Tūkstančio ir vienos nakties pasakas anglų kalba ir dabar skaitau kai darosi sunku.

Aš per daug skaičiau, kad pati norėčiau rašyti. Prozininkės karjerą baigiau kartu su vidurine mokykla. Nejaučiu poreikio rašyti, o ir ką galėčiau? Tikriausiai apie būtus dalykus.

Pastaruoju metu vienas darbas buvo pasiglemžęs visą mano laiką ir mintis. O dabar mano išrinktasis – lotynų kalbos žodynas, su juo niekada nebūna nuobodu, viskas įdomu.