Mediateka

Vertingos knygos būna trijų tipų. Visų pirma, vaikystėje perskaitytos knygos, brangios dėl savo turinio, kuris suteikė pažinimą ir užaugino kaip asmenybę, tokių knygų vertė slypi sentimentuose. Antrasis tipas – brangios ir vertingos knygos dėl kaupiamų profesinių ar enciklopedinių žinių, darbo ir saviugdos knygos. Trečias tipas – kolekcinės knygos, vertingos, nes atkeliauja iš amžių glūdumos, jei naujesnės, tai su autoriaus autografu – primenančios įvykius, susitikimus ir geras emocijas.

Neįsivaizduoju bibliotekos darbuotojo neskaičiusio J. L. Borges „Babelio bibliotekos“. Bibliotekos kaip Visatos metafora turėtų būti artima kiekvienam, kuris myli knygas. 

Gerbiu knygas ir neleidžiu joms voliotis ant žemės ar remti nulūžusios lovos kojos. Nebent kažkada naudojau knygos paskutiniuosius puslapius – pasižymėti mintims ar telefono numeriams.  

Jei kalbėsime apie populiariąją pramoginę literatūrą, tenka sutikti, kad skaitmeninės knygos konkuruoja su spausdintomis. Pats detektyvus graužiu skaitmeniniu formatu. Tuo tarpu rimtoji literatūra, istoriografija, monografijos, albumai ir leidiniai, kurie atlieka tiriamąją ar estetinę funkciją – puikiai atrodo namų bibliotekos lentynoje. Vien dėl estetikos spausdintinos knygos niekur neišnyks, dėl to galime būti ramūs, o kur dar turinys? 

Mūsų karta augdama turėjo pakankamai ribotą knygų skaičių ir buvo laikas, kai galėjai sakyti, kad esi skaitęs kone visas knygas, kurios per metus išleidžiamos Lietuvoje. Šiandien tai yra nebeįmanoma. Ir būti apsiskaičiusiu žmogumi vis sudėtingiau. 

Namų Biblijos.

Nesureikšminu savo biografijos. Šypseną kelia glamūrinių žurnalų žvaigždžių atsidūsėjimai – „och, apie mano gyvenimą galima parašyti knygą…“ Kuri iš jų matė savo akimis Dresdeno bombardavimą kaip K. Voneguttas, plukdė kontrabandą iš Kubos kaip E. Hemingvėjus ar išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip B. Sruoga? Ir, atkreipkite dėmesį, apie savo išgyvenimus rašė jie patys, o ne kažkas kitas. 

Pastaruosius keletą metų – Pietų Amerikos. 

Esu išleidęs romaną, trilerį, du novelių rinkinius, kaip bendraautorius dirbęs prie moteriško romano ir vienos knygos apie vadovavimą, be to 2013 m. išleidau istorinę kelionių knygą „Vėjų valdovas. 7000 jūrmylių M.K. Radvilos Našlaitėlio keliais“. Jei rašyčiau toliau, tai greičiausiai būtų gotikiniai siaubo apsakymai arba savipagalbos knyga vaikų dvasiniam tobulėjimui.  

Ką tik perskaičiau J. Grishamo „Testamentą“, R. Rimšos „Nulinį plūdrumą“, su vyresnėliu – L. Žutautės „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją“, o su mažiausiu – „Lietuviškas pasakas“. Nekantrauju atsiversti A. ir B. Strugackių „Piknikas šalikelėje“ – mylimą vaikystės knygą, kuri ką tik išleista šviežiai lietuviškai ir gundo dar kartą ją perskaityti.

Ypač vertinu ir mėgstu skaityti psichologines knygas, kuriose randu atsakymus į mane kankinančius įvairiausius egzistencijos klausimus, žmogaus motyvų, mąstymo, elgesio priežastingumą. Tai labai palengvina mano pačios savirefleksiją bei kitų žmonių pažinimą. Grožinės literatūros knygos padeda atsipalaiduoti ir savotiškai pabėgti nuo kasdienybės. Vadinu tai biblioterapija. Skaitydama gerą knygą pamirštu viską aplinkui, žiū – jau ir antra valanda nakties, bet niekaip knygos negaliu padėti į šalį. Pastarosios, taip mane „nuskandinusios” knygos buvo Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum III bei Elizabeth Gilbert The Signature of All Things. 

Umberto Eco ir Jean_Claude Carriere Nesitikėkite atsikratyti knygų. Tai gilus, tačiau kartu ir šmaikštus dviejų intelektualų pokalbis apie knygas ir ne tik apie jas.

Keistokas šis klausimas … Na, nebent jei tai labai gražiai išleista knyga (greičiausiai tai bus albumas), tai ji puošia namus ar biurą. Bet tai nereiškia, kad jos neskaičiau ar nevarčiau.

Iš dalies taip. Profesines, dalykines knygas perku ir skaitau Kindle skaityklėje. Lietuvoje tikrai nėra galimybių įsigyti naujausios profesinės literatūros, o Kindle gali dominančią knygą nusipirkti per porą minučių. Be to, elektroninę skaityklę patogu ir lengva nešiotis su savimi ir išnaudoti kokio nors beprasmiško laukimo ar važiavimo laiką skaitymui.

Grožinę literatūrą skaitau „tikroje“ knygoje, nes tokio skaitymo procesas man malonesnis, esu prie jo per daugelį metų pripratusi. 

Skaitymas man nuo pat vaikystės buvo mėgstamiausias užsiėmimas. Su malonumu skaičiau ir visą privalomą mokyklos literatūrą. Daugelis mano artimųjų bei draugų taip pat yra mėgėjai skaityti. Tačiau liūdina jaunesnės kartos požiūris, nes jiems knygą keičia socialiniai tinklai. Nesu tikra, kad socialiniai tinklai gali praturtinti ir ugdyti asmenybę, suteikti atsakymų į anksčiau ar vėliau iškilsiančius egzistencinius klausimus. Kiek įmanoma stengiuosi skatinti skaityti tiek savo dukras, tiek kolektyvą. Ir namuose, ir biure turime sukaupę nemenkas bibliotekas.

Prisipažinsiu, kad knygų skolinti nemėgstu. O jei skolinu, tai tik tokiam pačiam knygų „rijikui“, su kuriuo ar kuria aptariame skaitomas knygas. Tiesa, tuomet tikiuosi ir iš jo ar jos pasiskolinti gerą knygą. Beje, namuose turiu sąrašą kam kokią knygą esu paskolinusi, taigi pamiršti sugrąžinti mano knygą nesuteikiu progos.

Psichologinio romano.

Užsienio: amerikietis Irvin D. Yalom, prancūzai Marcel Proust, Romain Gary (gimęs Vilniuje), rusas Fiodor Dostejevskij. Lietuvių: Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Valdas Papievis, Giedra Radvilavičiūtė.

Apie sudėtingus žmonių santykius.

Per savaitgalį perskaičiau Jocques Salome Pašnekesiai apie meilę. Ją rekomenduoju visiems, kas kankinasi dėl meilės ir neranda atsakymų.

Ir dar su pasimėgavimu, lėtai, tik po vieną skyrių kas mėnesį skaitau Andrzej Szceklik Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas. Tai ypatinga ir neeilinė knyga, parašyta lenkų erudito, medicinos profesoriaus, kuris sugebėjo žmogaus kūniškumą sujungti su sielos slėpiniais bei iliustruoti tai meno kūriniais. Puiki leidyklos „Mintis“ išleista knyga. Gaila, kad kažkada ją jau baigsiu skaityti.

Kurią smagu ir gera skaityti. Kurioje atrandi save. Kuri padeda gyventi, nušviečia protą, keičia pasaulio matymą, praturtina emocijomis ir priartina žmones. Gera knyga ir išlaisvina nuo žmonių, jei šie pernelyg įkyrūs, leidžia būti savarankišku, stipresniu. Su gera knyga nesi vienišas. Nes toje knygoje – tavo draugas.

Kiekvienam savo. Juk bibliotekos darbuotojai irgi saviti, individualūs asmenys. Kiekvienas gali rasti savo dvasiai artimą knygą, atitinkančią asmeninius lūkesčius.

Knyga man aprioriškai yra ypatingos vertės objektas, todėl net ir man netinkamos knygos neniekinu, nenaudoju jos netinkamai.
Tiesa, kartais knygos yra patogios tuo, kad jomis galima ką nors paremti. Tarkime, šiuo metu dviem knygelėmis esu parėmęs televizoriaus kojeles – kad ekranas būtų kiek pasviręs link sofos ir neatspindėtų lango šviesos. Abi atsitiktinės: viena Renatos Šerelytės, kita – Edgaro Aleno Poe. Nieko bendro, tik puslapių skaičius panašus. Nors ir prispaustos Sony kojelėmis, bet gerbiamos.
Tačiau prisimenu vaikystės įvykį, kur knyga tikrai buvo panaudota ne tik ne pagal paskirtį, bet ir neįtikėtinai brutaliai, sakyčiau, šėtoniškai: klasės draugas šaudymui iš revolverio pasirinko knygą, ir ne bet kokią, o seną Bibliją. Rodė man joje įstrigusias kulkas, apgailestaudamas, kad nepramušė kiaurai. Revolveris, mačiau, kažkoks klišas, iš kažkur iškastas: būgnelis lengvai išsmunka, kulkos išbyra… Žiūrėjau suglumęs ir stebėjausi – negi nerado tinkamesnio taikinio? Tarkim – savo tėvui į kaktą? Gal būtų pramušęs? Dar jis šaudė į senus kailinius – šitų jo kulkos irgi nepramušė. Abu objektai turėjo kažką bendro, ir šauti į knygą – tas pats, kas į žmogų. Vėliau tos šeimos nariai prasigėrė ir išmirė, vienas pasikorė. Šaudamas į knygą gali pataikyti į save.
Nežinau, ar naudoti knygą prakurams – blogas dalykas? Ugnis – kaip ir šventa substancija, ji išvalo šio pasaulio šiukšles. Bet anuomet buvau labai nuliūdęs, kai mama prakurams suplėšė mano „Dialektinio materializmo“ rusišką keturtomį… Kam tau jo reikia, sūnau? Skaitytum geriau Čechovą, Dostojevskį… Ji labai nekentė komunistų. Nekenčiau jų ir aš, kaip tik todėl man ir rūpėjo juos žinoti, suvokti jų mąstymą, filosofavimo būdą. Ta knyga visgi buvo gerai parašyta, idėjos aiškiai išdėstytos…
Bet gal mama anuomet neklydo, gal tokia ir buvo tų knygų paskirtis?.. Dialektinis virsmas, kai akumuliuota kiekybė perauga į naują kokybę? Bala žino, ne man spręsti…
O štai Friedricho Nietzches Zaratustros tomelį ji išsaugojo. Vokišką, gotikinėmis raidėmis, kažkieno jai dedikuotą. Turėjo net du tokius, vieną paskolino mokytojui bendraminčiui, tai tas su visa gyvenimo filosofija išgarmėjo į Sibirą. Toks jam buvo valios ir galios mokymo finalas. Berods, nebegrįžo.
Štai šito Zaratustros tomelio pageltusiais lapais po Sony kojelėmis nekiščiau.
Manau, vienintelis pateisinimas naudoti knygas ne pagal paskirtį – tai saugoti jas kaip atminimą.
Taip ir darau su mamos knyga, juk vokiškai skaityti aš ir nemoku…

Manau, kad ne. Elektroninės knygos – tiesiog dublikatai, naudingi bei patogūs informaciniams tikslams, kai reikia ką nors greitai susirasti, pasitikrinti ar atsispausdinti. Turiu tokių daug, bet elektroniniu formatu neskaitau. Ekrane apskritai nieko neskaitau, jame aš pats rašau.

Mano kartos požiūris į knygą buvo gal ribotas, bet rimtas ir pagarbus. Buvo tokia distancija tarp liaudies žmogaus ir kultūros šviesulių. Viršuje autorius iš didžiosios raidės, apačioje – skaitytojas iš mažosios. Rimčiau: sovietmečiu vertingos buvo tos knygos, kurios atverdavo kitokį pasaulį, kitokį mąstymą, kurios laisvindavo sąmonę.
Dabar mums laisvintis nereikia, o knygų perteklius yra lyg savaime suprantamas. Kapitalizme visuomet yra prekių perteklius. Tarp rašytojo ir skaitytojo nėra ypatingo skirtumo ar kokios hierarchijos – jie bet kada gali pasikeisti vietomis. Vis daugiau randasi rašančiųjų ir mažiau skaitančiųjų. Nes protingieji būna įkinkyti į darbus, skaityti neturi laiko, o kvailiems knygų nereikia – kaip ir visais laikais.
Mano karta knygoje ieškojo prasmės, dabartinė – labiau savo atvaizdo. Anuomet gyvenimas su knyga reiškė elitinę laikyseną, dabar knyga yra socialinės komunikacijos veiksnys. Per knygas įsirašome į visuomenę, sužinome apie žmones, turime apie ką kalbėtis. Dabar knyga padeda nerūpestingai bendrauti. Ir nebereikia mums tų skausmingų buvusios epochos liudijimų, ieškojimų bei idiosinkrazinių paranojų. Na, nebent jei tai efektinga draugų rate.
Dabar žmones labiau jaudina kulinarinio gyvenimo intrigos, virėjų charizmos, o ne kokie ten gyvenimo prasmės klausimai. Pernelyg rimtai rašantys žmonės šiandien laikomi ligotais, tarsi apsėstais. Ir žmogus dabar sutelpa į valgiaraštį. Pasakyk, ką valgai, ir pasakysiu, kas esi. T. y. kaip rengiesi ir kiek uždirbi. Kiek tavęs čia yra, vienmačiame pasaulyje. O kito matmens mums nebereikia, todėl ir knygose apie jį neberašoma.
Kaip buvo pranašauta, ir virėja galės valdyti protus. Kas buvo nieks, tas taps viskuo, taip ir vyksta.

Blogos. Netikusios. O kuo knyga man brangesnė, tuo labiau noriu ja dalintis su kitais žmonėmis. Kai gėriu daliniesi, jis padvigubėja. Geros knygos tam ir yra, kad jomis būtų dalijamasi, kad jos jungtų žmones. Kur kas sudėtingiau, kai kalbame apie pinigų skolinimą ar skolinimąsi. Štai ten jau gali prasidėti žmogiškosios dramos, arba išryškėti tikrosios mūsų draugų vertybės.

Avantiūristų romano, gal tragikomiško žanro knyga. Norėčiau pats tokią parašyti, pirmas sakinys jau ėmė suktis galvoje šią vasarą: Mano niekam tikęs gyvenimėlis prasidėjo ten ir ten…

Šalis man neturi reikšmės, svarbiau autoriai. Bet statistiškai – pagal mėgstamus autorius – pirmautų anglosaksų ir rusų kraštai. Rusų – nuo Gogolio iki tos jų vadinamosios spalio revoliucijos. Bet nuoširdžiai pasakyčiau pats sau: man nėra išrinktosios šalies, yra tik didesnės ar mažesnės kalbinės bendruomenės. Visgi man vertingiausioje literatūroje matau žydų kultūros pėdsaką. Juk knygos auga iš knygų (sakė Nietzche), o pirmoji knyga yra Biblija. Joje visi pasakojimai, visos žmogiškumo schemos, metaforos ir tropai. Visa kita – etninis substratas, pakylantis iki universalios kultūros lygmens.

Apie visa, kas likę. T. y. tai būtų eseistinė knyga. Viena tokia jau yra parašyta, “Vitaminų pardavėjas” (2007), kitos vis dar guli kompiuteryje, nerandu joms laiko. Bet visuomenė dėl to nieko neprarado, knygų mums užtenka, jų yra per akis.

Atrodo, kad jokios neskaitau. Nėra laiko. Aš tik galvoju apie jau perskaitytas knygas, daug ir nuolatos apie jas mąstau, apie jas kalbu, jas interpretuoju. Tokia mat mano profesija…
Naujoms knygoms jaučiu alergiją, o pats sau norėčiau paskaityti lietuvių klasikos, paprastos realistinės prozos. Literatūroje pasiilgau sveiko proto ir normalių pasakojimų apie žmones.

Sakyčiau, kad knygos yra dvejopai vertingos – individualiai ir bendrakultūriškai. Individuali knygų vertė priklauso nuo asmeninės istorijos, kurios atskirais tarpsniais viena ar kita knyga yra vertinga konkrečiam asmeniui. Tai gali būti ir pirmoji paties perskaityta knyga, ar pirmoji knyga, perskaityta savo vaikui, ar ta, kurią padovanojo mylimasis, ir, žinoma, ta,  kurioje vienu ar kitu savo gyvenimo laiku radai kažką sau esmingo.

Bendrakultūriškai vertingos knygos, kurias anglosaksai dar vadina didžiosiomis knygomis, yra tos, be kurių negalima suprasti Vakarų kultūros – ir negalima būti toje kultūroje. Nežinau, ar ta kultūra dar egzistuoja, bet jos istorijai literatūra buvo labai svarbi ir galima sudaryti ilgesnį ar trumpesnį esminių tekstų, be kurių tos kultūros negalima suvokti, sąrašą. Tą patį galima pasakyti apie tautines Vakarų kultūras, kurios, priklausydamos nuo didžiųjų Vakarų tekstų, turėjo ir svarbius savo tekstus. Pavyzdžiui, šventojo Augustino Išpažinimai, kurių neišeina priskirti kuriai vienai Vakarų kultūrai ir Servanteso Don Kichotas, esminis ispanų literatūrai, bet labai svarbus toli už ispanakalbės kultūros ribų. Gi Miguel de Unamuno kūriniai, manau, svarbesni ispanų literatūrai nei visai Vakarų kultūrai. Bet čia tik pavyzdys.

Susilaikysiu.

Studijų Maskvoje metais. Komunistų partijos istorijos vadovėlį, pravardžiuotą pilka plyta naudodavom kamščiui iš vyno butelio išmušti, jei neturėdavom kamščiatraukio (tais laikais geras kamščiatraukis buvo deficitas, o prasti nuolat lūždavo), gi mėlyni visų Lenino raštų tomai puikiai tiko stalui studentų skaitykloje užsiimti. Be to, juos buvo galima sukomponuoti į gana patogų postamentą galvai pasidėti, kai užpuldavo popiečio miegas.

Nežinau. Nors turiu didelę biblioteką, pastaruoju metu daugiau perku elektroninių knygų. Popierinėms nebeturiu vietos, be to labai patogu – galiu rankinuke nešiotis daug knygų, nes turiu įprotį vienu metu skaityti kelias ir skaityti, kai tik turiu progą. Tačiau nežinau, kas mane priverstų atsisakyti turimų spausdintų. Žinoma, visko būna. Kaip sakoma nuo tiurmos ir tarbos….

Manau, kad dabar skaitymas ir knyga kiek atsiskyrė vienas nuo kito, nes galima skaityti ir ne knygą. Be to, labai sustiprėjo vaizdinė kultūra ir tai įvyko žodinės sąskaita. Tačiau skaitančių žmonių yra kiekvienoje kartoje, kaip ir neskaitančių. Tai paslaptingas dalykas. Pažįstu savo bendraamžių mokslo daktarų, kurie jau seniai nieko neskaito. Mano tėvas buvo baigęs 4 klases, mama – 8, bet abu daug skaitė ir niekada negailėjo pinigų knygoms. Mano kartos skaitančiųjų santykis su knyga jaunesniems jau sunkiai suprantamas, nes iki interneto knyga buvo pagrindinis langas į pasaulį. Mes už knygas galėjome mokėti daug daugiau jų nominalios vertės, knygos, kurių negalėjai įgyti, buvo nelegaliai fotokopijuojamos, skaitomos iš mikrofilmų, daugybę knygų studijų metais perskaičiau per vieną ar porą parų, nes tokiam laikui jas buvau gavusi pasiskolinti. Ir, žinoma, savilaidos knygos, kurias dar laikau lentynose. Knyga galėjo būti ginklas.  Pažintys knygyne ir bibliotekoje buvo nemažiau vertingos nei batų parduotuvėje, knygomis buvo keičiamasi, buvo knygų, kurių turėjimas reiškė aukštą socialinį statusą…. Vienu žodžiu, – Senovės istorija.

Apie jaunesnes kartas nedaug galiu pasakyti – vaikų neturiu, dalis dabartinių mano studentų skaito sunkiai, bet tokių visada buvo. Dalis yra apsiskaitę, bet nežinau, ką jie galvoja apie knygas.

Daugumos savo knygų nebeskolinu – tai profesinės ar asmeniškai svarbios knygos, kurių netekimo  negalėčiau kompensuoti. Deja, esu praradusi ne vieną man vertingą leidinį, nes nepamenu, kam paskolinau, o pasiskolinusieji gal neatsimena, iš ko gavo. Tiesa, pastaruoju metu įgyjamas grožines knygas perskaičiusi dažniausiai paleidžiu į pasaulį – t.y. atiduodu, jei jos be dedikacijos. Dedikuotų knygų irgi neskolinu.

Reiktų palaukti pabaigos ir tada nuspręsti. Įtariu, kad komedijos.

Britai, amerikiečiai, lenkai, rusai, keli čekai ir italai, pora prancūzų. Beveik nebeskaitau verstinių knygų ir galiuosi gerai nemokanti ispaniškai.

Jei turite omenyje grožinę knygą, tai, kadangi jaunystėje rašinėjau, o visą gyvenimą rašau negrožinius tekstus, tikrai žinau, kad grožinės knygos neparašysiu, nes ir su tuo, ką turiu parašyti, vis sunkiau susitvarkau. Vienu žodžiu, nenoriu net galvoti apie knygos rašymą.

Alexei Ivanov „Zoloto bunta ili vniz po reke tesnin“. Neseniai atrastas autorius iš Uralo. Puikiai rašo, o šita knyga neišverčiama. Atvejis, kai džiaugiesi mokėdamas kalbą.

Vertinga – man ar vertinga apskritai? Knyga – veikalo ar konkretaus pavidalo prasme? Tai gana skirtingi dalykai, nes knyga kaip bibliografuojamas padaras vertinga, kai sena ar unikali, turi ypatingų proveniencijos ženklų, autorinių pataisų etc. Asmeniškai man vertingiausios kelios vaikystės eilėraščių knygelės, kurias pirmas skaitė a. a. mama, iš kun. J. Sabaliausko dovanų gautas Naujasis Testamentas. Kaip veikalas – vertinga ta knyga, kurios dabar, šiandien man reikia moksliniam darbui. Literatūrologo akimis, niekas nepadeda mums labiau suprasti save pačius nei Homeras, Biblija ir Shakespearas – tai čia ir sąrašas, ir kriterijus.

Ką nors, kas leistų iš kitos perspektyvos pažvelgti į biblioteką, bent akimirksniui suabejot, o gal po stalu ar už lentynos tūno baubukas, gal neatrastos slaptos durelės veda į požemines sales… Krūptelt ir atsipalaiduot – pvz., Carlos Ruiz Zafóno „Vėjo šešėlis“…

Pakuroms? Nemažai metodinių priemonių „Į pagalbą propagandistui“ šiuo būdu pasitarnavo sodyboje.

Daiktai nekonkuruoja – konkuruoja žmonės ir jų idėjos ar investicijos. Man labiau rūpi tas aspektas, kokiu mastu veikalą, ypač mokslinį, publikuojant elektroniškai pasinaudojama skaitmeninės terpės teikiamomis galimybės. Būtent tos galimybės teikia pranašumo, o nekokybiškai nuskenuoti pdf, kurie Lietuvoje kartais net rimtų institucijų pateikiami kaip suskaitmeninta medžiaga, kelia tik pasipiktinimą.

Nelabai galėčiau kalbėti apie kartą, o tik apie savo bičiulių ratą, – jame nestinga jautrių knygos estetikai, net kvapui, vargstančių dėl knygų gausos namuose, bet negalinčių jų atsisakyti, kaip ir aš, besijaučiančių saugiais, kai supa knygos, kai reikiama knyga – visuomet po ranka.

Tos, kurios šiandien reikia rašant savo straipsnį ar knygą.

Išnašos kritiniame leidime.

Britai – humoro subtilumu jiems niekas neprilygsta. O skaitant akademinę tikro brito knygą visuomet akivaizdu, jog ji rašyta skaitytojo patogumui ir naudai, bet ne savo gudrumui pademonstruoti (kaip beveik visi prancūzų veikalai…).

Grožinė? Apie negyvenamą salą – tokį romaną esu pradėjęs antroje klasėje.

Katarzyna Skowronek, Między sacrum a profanum: Studium językoznawcze listów pasterskich Konferencji Episkopatu Polski (1945–2005).

Vertingiausia pavadinčiau knygą, kuri pakliūna į rankas kaip tik laiku ir suteikia atsakymus, arba padrąsinimą būtent tada, kai to labiausiai reikia. Man taip nekart yra buvę kritiniais gyvenimo momentais, todėl priimdavau tai su dideliu dėkingumu.

Kadangi bibliotekos darbuotojai ir taip gyvena knygų apsuptyje, tad veikiausiai turėtų būti išsiugdę puikią uoslę, kaip kone iškart atpažinti gerą knygą, tad kažką jiems rekomenduoti būtų panašu į mechanikui teikiamus patarimus kaip remontuoti automobilį 🙂

Ne tik teko, bet ir nuolat tenka. Kadangi mano namų darbo kambarys, kur praleidžiu daugiausia laiko, yra kartu ir biblioteka, o po remonto knygų lentynos uždengė elektros jungiklį, norėdama daugiau šviesos naudoju toršerą. O jis, jau senukas, gali būti įjungiamas tik prispaudus jungiklio mygtuką po ranka pasitaikiusia knyga 🙂

Ir taip, ir ne. Konkurentės, nes visų reikalingų specializuotų savo profesinės srities knygų nei įsigysi, ne turėsi kur laikyti, tad elektroninės bibliotekos pranašumas čia neabejotinas. Tačiau kuomet reikia įsigilinti ar sugrįžti prie teksto dar nekart, stengiuosi arba ją atsispausdinti, arba, jei yra galimybė, nusipirkti ar pasiskolinti, nes ilgai skaityti kompiuterio ekrane nemėgstu, akys peršti…

Nežinau, ar kiekviena karta turi kokį ypatingą santykį su knyga, veikiau visose kartose yra žmonių, mėgstančių ir nemėgstančių skaityti. Veikiau reikėtų kalbėti apie skirtingų kartų užmezgamų santykių su informacijos priemonėmis skirtumus. Šiuolaikiniai vaikai net rašyti pirmiausia mokosi kompiuteriu, o ne sąsiuvinyje, tad jų net ir „popierinių“ tekstų, skaitymo būdas yra kitoks nei mūsų – fragmentiškesnis, labiau „šokinėjantis“. Mano karta augo vėlyvuoju sovietmečiu, nepritekliaus, deficito laikais, tuomet ir knyga buvo tuo deficitu, tad gal buvo labiau branginama ir vertinama. Šiandien gi akys knygynuose raibsta nuo pasiūlos gausos ir kartais ten nuėjus apima net pasimetimo ir liūdesio jausmai, kad niekuomet neperskaitysi viso to gėrio, kuris ten siūlomas…

Hm, na, dar kol kas nesu niekam ir nieko atsakiusi paskolinti. Retesnius, sunkiau įgyjamus leidinius skolinu ir studentams, tik prieš tai užsirašau į knygutę skolininko vardą, kad nepamirščiau. Taip pavyksta sėkmingai spręsti šią problemą ir dar nė vienos knygos nepraradau.

Kadangi pastaruosius metus nemažai keliauju ir labai myliu keliauti, tai, manau, tai būtų kelionių žanro kūrinys, prisodrintas ne tiek lankytų vietų išvardijimu ir aprašymu, bet ir pasakojimais apie sutiktus žmones, svetimų kraštų papročius ir kultūras, patirtus nuotykius ir juoką. Nes išorinė kelionė visuomet yra ir kelionė į save.

Šiuo atžvilgiu mano preferencijos dažniausiai būna priklausomos nuo vidinių poreikių, laikinos ir kintančios – nuo ispanų mistikų iki norvegų detektyvų. Vienu metu galiu skaityti keletą skirtingo žanro ir tematikos knygų – nuo profesinių, iki laisvalaikio ar kulinarinių.

Paauglystėje svajojau tapti rašytoja, šį norą, pamenu, net buvau užrašius ir į svajonių urną įmetus, kurią su klasiokais baigiamaisiais metais pakasėme po mokyklos pamatais. Apskritai nuo mažų dienų buvau svajotoja, kasryt eidama per visą miestelį į jo pariby buvusią mokyklą mintyse kurdavau visokias istorijas, bet, matyt, atrodė pernelyg nedrąsu pabandyti jas užrašyti.

Kiek neįprastai, bet ši svajonė po daugelio metų išsipildė ir šiuo metu jau esu „daugiavaikė knygų motina“ – viena ar su kitais autoriais išleidau jų jau penkias, visas mokslines, nors pastaruoju metu vis dažniau kyla noras pabandyti išsiveržti už sunkiasvorio akademinio stiliaus rėmų, rašyti taip, kad tai paliestų ir daugiau skaitytojų.

Kaip jau minėjau, dažniausiai atverstos būna bent keletas knygų, šiuo metu – tai ir O. Pamuko „Sniegas“, ir Vladimiro Sorokino „Telūrija“ originalo kalba, ir tekstai apie totalitarinės architektūros paveldą, reikalingi ruošiantis būsimam seminarui-diskusijai dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Apskirtai knygas renkuosi pagal nuotaiką, nors galiu, kokia nors sritimi susidomėjusi, ir giliau pasikapstyti bei įnykti.

Ta knyga, kuri ugdo ir augina žmogaus humanistinę dvasią.

Šiuo metu, kai jau visoje ES ir Lietuvoje pradeda atsigauti mokslas, Bibliotekos darbuotojams rekomenduočiau perskaityti ne vieną, o kiek įmanoma daugiau knygų (jų nėra daug) mokslotyros ir tautotyros klausimais. Jeigu bibliotekininkai sugrįžtų į mokslą šiose srityse, jie labiausiai pasitarnautų mokslui ir Tėvynei, atrastų savo gyvenimo prasmę, pakiltų iš buities  į būties lygmenį, taptų ne slėnių, o kalnų žmonėmis. Jų taip trūksta Lietuvoje.

Niekada. Mūsų namuose jau kelios kartos knyga yra gerbiama, laikoma didele vertybe.

Elektroninė knyga – man tik informacinė: reikalui, o ne dvasiai. O šiaip elektroninių variantų nei gerbiu, nei skaitau.

Taip. Kiekviena karta turi savo knygas ir savo autorius. Lietuvoje dabar lėtai, pamažu, bet mūsų anūkų karta jau pradeda grįžti prie lietuviškos klasikos, persisotinusi postmodernistine bjaurastimi. Mūsų kartos požiūris į knygą – romantiškas, ieškant jose dvasinių orientyrų.

Skolindama esu labai daug praradusi man brangių širdžiai knygų. Bet vis tiek skolinu. Su viltimi, kad knyga padės žmogui.

Mano biografija – svarbi tik man pačiai. Visuomenei – ji jokia vertybė. Dabar populiarus posakis – mokslininko biografija – tai jo bibliografija. Ji jau parašyta.

Gyvenimo tėkmėje man svarbūs buvo bet kokios šalies autoriai; svarbiausia, kad jie būtų MANO! – savo kūryba atitinkantys mano dvasinius lūkesčius. Dabar, jau artėjant į saulėlydį, skaitau tik lietuvišką literatūrą, gerokai pavarčiusi ir pasižiūrėjusi asmenvardžių rodyklę. Be jos man knyga atrodo netvarkinga, savo netvarka įtakojanti ir turinį. Negaliu gaišti laiko chaosui.

…

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ ir akademiko R. Grigo „Lietuvių tautos išlikimo drama“.

Knygos vertė slypi pačioje knygoje. Net jei atrodo visai menkavertė, ji vis tiek yra tam tikros kultūros ženklas ir atspindys. Be objektyviosios vertės, matyt, esama ir kitos – kaip mes, skaitytojai, tą vertę suvokiame…

Taigi knygos vertės paprastai neišmatuosi, o dar sunkiau apibūdinti jos dedamąsias. Viena iš jų – koks skaitomos knygos santykis su skaitytoju. Pripažinkime, kad yra knygų, kurias skaitome ne kartą ir ne du, ir kaskart ten atrandame sau ką nors nauja.

Argi jiems galima rekomenduoti? Iš vaikystės žinau, kad bibliotekininkai yra perskaitę viską, nes visiems moka patarti ir surasti, ko reikia. Kaip rasi, jei nežinai, ko ieškoti…

Taip, žinoma. Miestų ir miestelių bibliotekose neretai per renginius keliomis storomis knygomis reguliuojama projektoriaus padėtis. Kad neiškreiptų rodomų vaizdų ant sienos…

Yra dar ir studentiškų knygos ne pagal paskirtį naudojamų būdų…

Ne, ne konkurentės. Tarp jų, – kalbotyros terminais šnekant, – klostosi papildomosios distribucijos santykiai – niekad neskaitomos tuo pačiu metu. Skaitmeninės – man tai pirmiausia kelionių ir darbo traukinyje ar lėktuve pagalbininkės, tokios „juodadarbės“. Tai toks tarsi „greitmaistis“. Knygų gurmanams netinka.

Visais laikais yra ir bus skaitančių ir neskaitančių žmonių. O koks žmogaus požiūris į knygą, toks ir į kultūrą.

Draugui skolinčiau net pačią brangiausią. Kaip ir skaitančiam doktorantui ar studentui…

Skolinti(s) knygą – tai puiki bendravimo forma: ateinama pasiimti, paskui grąžinama, su puodeliu karštos kavos rankose aptarinėji, ką skaitęs. Žodis po žodžio… tai toks ištisas inteligentiško bendravimo ritualas…

Yra puiki Alecho Carpantiero novelė, kurios veikėjas, jau pašarvotas ir gulėdamas karste, tarsi suka savo gyvenimo filmą atgalios – iki vaikystės ir kūdikystės, kai tampa mažesnis už šunį, gulintį po stalu, – tarsi grįžtų į savo pradžią… Būtų puikus filmas…

O mano kartos vieno žmogaus gyvenimo istorija gal būtų įdomesnė visos giminės istorijos kontekste…

Vis pasiilgstu Lotynų Amerikos rašytojų ir jų vertėjo Valdo Petrausko  knygų. Tarp jų yra ir tokių, kurias skaitau kasmet.

Studentams sakau, kad visos knygos iš meilės. Net ir mokslinės. Taigi ir rašau… Ir jūs rašykit… Bus daugiau knygų ir meilės…

O į šitą klausimą atsakau rimtai: praėjusiais metais išleistą J. W. Goethe‘s romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“.

Vertės samprata – labai subjektyvus dalykas. Knygos vertė priklauso nuo knygos skaitytojo (jeigu kalbame apie jos turinį), knygos savininko (jeigu tai asmeninė antikvarinė, kolekcinė knyga), institucijos (jeigu tai bibliotekos, muziejaus ar kitos institucijos knyga). Kiek žmonių, tiek nuomonių. Niekas neuždraus asmeniui vertingu laikyti tokį leidinį, kuris kitam gali atrodyti visiškai bevertis. Kitas dalykas – mokslinė senųjų leidinių vertė. Bet čia jau atskiras labai platus klausimas.

Sunku ką rekomenduoti, nes bibliotekos žmonės yra tie, kurie visada pirmieji perskaito visas naujienas. Kartais net per vieną naktį, kad ryte knyga vėl galėtų toliau keliauti bibliotekos knygų tvarkymo keliu (čia aš iš savo bibliotekinės patirties, bet manau, kad ir dabar taip pasitaiko). Atvirkščiai: esu dėkinga Vrublevskių bibliotekos darbuotojams, svetainėje pateikiantiems įdomias ir kokybiškas naujai gautų knygų anotacijas, už jų pastangas mums, skaitytojams, rekomenduoti skaitytinus leidinius.

Teko. Pirmiausia į galvą ateina prisiminimas, kaip sovietmečiu enciklopedijų tomais paspausdavau perteptus vaflių lakštus. Saldumynų pasirinkimas būdavo labai menkas, tai išradingos moterys vis ką nors pačios sugalvodavom: vafliukai buvo vienas iš tokių gardėsių. Dar pamenu, kaip pora enciklopedijų tomų gelbėjo man darbe. Darbo kėdžių su pakeliamu aukščiu nebūdavo, o stalas man būdavo per aukštas, tai enciklopedijos buvo tikras išganymas mėginant išsėdėti visą dieną prie nepatogaus stalo.

Ne. Kaip žinome, nei atsiradusi televizija neišstūmė radijo, nei internetas neišstūmė televizijos. Visa gražiai sugyvena krūvoje. Taip ir su skaitmeninėmis knygomis. Kai kuriose gyvenimo srityse jos tikrai turi savo pranašumų. Pavyzdžiui, kaip patogu skaityklėje turėti įvairius kelionių gidus (neužima vietos ir po ranka), bet popierinės knygos privalumų turi nė kiek ne mažiau – argi jų atsisakytume?!

Taip, tikriausiai. Kaip ir kiekviena karta yra nepakartojama. Kita vertus, požiūris į knygą gali skirtis irgi tik dėl tam tikrų istorinių, politinių, kultūrinių aplinkybių (buvo laikai, kai knygos buvo deginamos, bet buvo žmonių, kurie rizikuodami gyvybe jas gelbėjo). O bendrasis požiūris į knygą kaip informacijos perdavėją ir tam tikrą artefaktą ar net meno kūrinį išlieka toks pat. Nesvarbu, ar knyga būtų ritinio formos, ar palmių šakelių, ar tradicinio ir mums įprasto kodekso. Bibliofilija, kaip trauka knygai, skaičiuoja tūkstančius metų.

Tokios neturiu. Garsusis bibliofilų posakis „Knygos, kaip ir žmonos, neskolinu niekam“, skaičiuojantis kelis šimtus metų (ir dabar nė nebeaišku, kieno pirmo paleistas), man nėra aktualus.

Biografija pati savaime nediktuoja žanro pasirinkimo. Bet kurio asmens biografija galėtų būti bet kokio žanro knygos objektas, jeigu tik tos knygos autoriui kūrėjui ji pasirodytų galinti būti įdomi ir tinkama jo sumanymui įgyvendinti. O maniškė nėra kuo nors išskirtinė.

Tiesmukai taip išskirti negalėčiau. Visų po truputį. Įvairovė džiugina.

Apie knygas. Turiu prisirinkusi visokių užrašiukų apie knygas, svajoju, kai jau turėsiu tik sau skiriamo laiko (gal jau greit?), sudėti viską į neįpareigojančio žanro tekstą – kad ir pačiai, ir kitiems būtų smagu panardyti po knygų pasaulio užkaborius.

Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F117“. Agnė mano kraštietė, nuo Pasvalio. Gabi poetė, tad smalsu, kaip jai pasisekė suvaldyti romano medžiagą. O ta medžiaga dar įdomi ir grynai profesiniu požiūriu: kaip istoriniai dokumentai kūrybiškai panaudojami grožiniame tekste. Gal kokią kursinio ar semestrinio darbo temą studentams toji medžiaga pasiūlys.

Knygos vertė tikrai slypi ne prikišamame pamokyme kaip gyventi. Knygos vertė – ir patiriamas estetinis malonumas, ir žinios, ir intriga, ir smalsumo patenkinimas. Vertinga knyga parodo ir atveria tau tai, ko pats nepajėgei suformuluoti, leidžia žengti ten, kur negali ar nedrįsti žengti, pamatyti tai, ko nedrįsai ar negalėjai pamatyti.

Rekomenduočiau poeziją – Giedrės Kazlauskaitės naują knygą „Meninos“, Vytauto Stankaus, Gintauto Dabrišiaus naujas poezijos knygas. Iš verstinių – perleistą Stefan Zweig „Vakarykštį pasaulį“ (kaip niekad aktuali knyga), Adamo Zagajewskio „Du miestus“.

Knygas stengiuosi naudoti tik pagal jų tiesioginę paskirtį, nors kartais tenka knyga priploti uodą, musę ar kitą įkyrų padarą. Šiaip buityje nesu itin išradingas ir knygas naudoju dažniausiai skaitymui.

Manau, kad panika dėl elektroninės knygos yra gerokai perdėta. Laikyčiau tai pokyčių baime ir tiek. Atsiradus televizijai taip pat buvo baiminamasi, kad kinas mirs. Nemirė. Tas pats bus ir su knygomis. Galbūt kiek susiaurės popierines knygas skaitančiųjų laukas, gal bus specializuota jų leidyba – knygos taps labiau išskirtinės, puošnesnės, ir, deja, dar brangesnės. Gal nieko nenutiks. O literatūros žingsnis į elektronines erdves reiškia tik viena – skaitoma yra daugiau, o ne mažiau. Tiesiog gana pasenusiomis tyrimų technikomis sunku apskaičiuoti, kaip tą skaitymą vertinti. Jis, žinoma, taip pat pakito: mūsų sugebėjimai skaityti tekstą jau nebe tie – sunkiau įveikiame vientisą, nesuskaidytą tekstą, sunkiau sukaupiame dėmesį į vieną užduotį.

Už visą kartą, turbūt, neatsakysiu. Manau, kad mano bendraamžiai priklauso lūžio kartai – gyvenimą jie pradėjo popierinės knygos epochoje, o subrendo jau kompiuterinėje eroje. Todėl mums vienodai svarbios tiek knygos, tiek internetas. Aš pats esu prisirišęs prie popierinės knygos, bet ne tiek, kad neturėčiau skaityklės, nevertinčiau elektroninėje erdvėje esančių tekstų. Aš vis dar manau, kad skaitymas atsakingas ir rimtas, bet kartu ir smagus užsiėmimas. Ne mažiau smagu – dalintis tuo, ką perskaitei, pasiūlyti vieną ar kitą knygą.

Propagandinės literatūros, religinių sektų literatūros ir kitų proto miglą skatinančių tekstų. Konkrečiai nė nevardinsiu. Dar kam kils pagunda atsiversti.

Mano biografija, manau, būtų verta kokio nors neblogo verlibro epitafijų antologijoje.

Labai ilgas sąrašas būtų, jei imčiau vardinti. Skaitau daug JAV, britų, škotų autorių, kanadiečių. Domiuosi šiuolaikine rusų ir ukrainiečių literatūra. Visuomet mielai atrandu kokį Rytų Europos autorių (vis dėlto temos ir mąstymo būdas, humoro jausmas mus vienija). Stengiuosi sekti naujienas ir įdomesnes paskaityti (šiuo metu labai norėčiau paskaityti Donnos Tartt „The Goldfinch“). Po truputį kaupiu JAV poezijos biblioteką namie.

Kadangi ir taip rašau, manau, tai bus poezijos knyga. Tikiuosi, gera. O apie ką? Nesakysiu. Pats dar nežinau.

Paprastai skaitau keletą knygų tuo pačiu metu, tik skirtingų žanrų. Tad esu įpusėjęs naują Vytauto Stankaus poezijos knygą „iš veidrodžio, už“, skaitau amerikietės rašytojos Lydia Davis „The Collected Stories“ (galvoju ką nors išversti), o taip pat pradėjau kitos JAV rašytojos Ann Patchett romaną „The State of Wonder“. Beje, labai įdomus romanas apie mokslininkę, kuri, ieškodama stebuklingo vaisto ir pražuvusio kolegos, leidžiasi į Amazonės džiungles.