Knyga – tai savitas atskiro žmogaus pasaulis, rašytojo ar jo vaizduojamo personažo gyvenimas ar istorija. Ar galėtume pasakyti, kad viena istorija yra vertingesnė už kitą? Knygoje svarbus pasakotojas, jis gali papasakoti ir labai paprastą istoriją įdomiai. Vadinasi, pasakotojo arba rašytojo stilius ir pasakojimo maniera lemia knygos vertę. Tai gal informatyvu, gal atraktyvu, o gali būti sudėti nuoširdžiausi jausmai ir jie skaitytoją jaudins. Svarbu, ką norima toje knygoje pasakyti, ar tik papasakoti kokią nors istoriją, kurių yra milijardai, ar išskirtinį pamokantį atveją, kuriuo ir žavėsis skaitytojas. Jeigu skaitytojas užvertęs paskutinį knygos puslapį pasako – gera knyga, ji man patiko, tai ir yra knygos vertė, tačiau tai labai subjektyvu. Tiesa, yra dar ir knygos vertė finansine prasme – kiek išleista pinigų ją leidžiant…

Paskutiniu metu renkuosi ne aš, o knyga mane pasirenka ir padiktuoja tai labai paprastos gyvenimo situacijos. Pvz.: keliauju po Naugarduką, aplankau Liubčios pilį, kuri priklausė Nabokovo dėdei, ten lankėsi ir kurį laiką gyveno garsusis „Lolitos“ autorius. Tai signalas, kad ši knyga nori, kad ją perskaityčiau. Vasarojant aplankau Nidoje Tomo Mano namelį – ir po savaitės aš jau su „Budenbrokais“ įsuktas į biurgerių verslo šeimos istoriją. Einu Vilniuje Basanavičiaus gatve pro Romualdo Kvinto skulptūrą „Berniukas su kaliošu“ ir man ji pakužda – „Ar skaitei Romeno Gari knygą Aušros pažadas“? Siūlau mieliems bibliotekininkams išbandyti šį principą, todėl sekite ženklus, knygos jums pakuždės, kuri nori patekti į jūsų rankas.

Taip teko, projektoriui visada tinka pakišti po kojelėmis, kad vaizdas pataikytų į ekraną.

Ne.

Ne, tai ne kartų problema, tai progresas ir technologijos uzurpuoja žmoniją – tai „išmaniosios eros“ pasekmė. Mano kartos žmonės yra dviejų rūšių (kaip ir XIX a.): skaitantys ir neskaitantys.

Pasaulio atlaso.

Kelionų publicistikos.

Mėgstamiausia šalis – Lietuva, todėl ir jos autoriai…

Dar kartą istorinis romanas…

Iš Čikagos parsivežtą, „Draugo“ 1997 m. išleistą Stasio Daliaus knygą „Kalnų perėjose“.

Man asmeniškai neatrodo, kad kažkokia knyga gali būti universaliai vertinga. Gal ir klystu, tačiau knyga, kuri tuo metu labiausiai atliepia kažkokį – dvasinį, tarpasmeninį, emocinį, pažintinį, o gal net buitinį – poreikį, tuo metu ir gali būti vertingiausia.

Rekomenduočiau leisti sau ieškoti, neversti savęs skaityti jei „nelimpa“. Baigėsi mokykliniai metai, sovietiniai metai, kai visi kažką privalomai turėjome būti perskaitę. Dabar jau galime sau leisti ieškoti. Pažįstu vieną žmogų, kuris visą gyvenimą skaitė tik pasakas. Beje, labai brandus ramus žmogus. Ir ką? Kas galėtų pasakyti, kad jis elgėsi ir elgiasi neteisingai? Skaitykite, ką tik tai norite. Ir dėl to nei kiek nesikrimskite.

Teko. Ir ne vieną kartą. Pirmas dalykas, kuris dabar atėjo į galvą – knygą vis panaudoju kaip paaukštinimą, reguliuodama savo projektoriaus vaizdą paskaitose studentams.

Ir taip, ir ne. Visai gali būti, kad vieni pamėgę spausdintas, prie jų visą gyvenimą ir liks. Visiškai ignoruodami skaitmenines. Bus tokių, kurie prie spausdintų pereis, nes… pamils knygas, skaitytas skaitmeninėje erdvėje. Kiti gal visgi iškeis savo popierines į skaitmenines… Sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, svarbu, kad neišnyktų pagrindinis poreikis. Poreikis skaityti. O atsiradus skaitmeninėms knygoms, šis poreikis nei kiek nesumažėja.

Negaliu kalbėti už savo kartą. Galiu kalbėti tik už save. Man knyga – nuolatinis gyvenimo palydovas. Užuovėjos kūrėjas. Draugas.

Nežinau, tai gal tokios nėra. Noriai skolinu ir skolinsiu.

Sunku į savo gyvenimą pažiūrėti iš šono… Juolab, kad mano gyvenimas dar nesibaigė. Kol kas gal visai romantiškai ir romaniškai skambėtų…

Britanijos. Ilgą laiką – beveik 10 metų – pragyvenusi Anglijoje, iki šiol norėdama pailsėti, griebiuosi tos šalies autorių knygos.

Vieną jau parašiau. „Žali sausainiai: Knyga sveikiems neurotikams“ (2018, Tyto Alba)… Kasdienių pastebėjimų, fenomenologinių esė knyga. Ką dabar rašau, kol kas – paslaptis.

Dažniausiai skaitau po kelias knygas iš karto. Prie lovos šiuo metu stovi keli romanai. O ant darbo stalo – profesinė literatūra. Dabar skaitinėju įdomias disertacijas, magistro darbus ir savo praktikos supervizoriaus Nick Totton parašytą „Embodied Relating: The Ground of Psychotherapy“ (2018, Routledge). O jei kalbėti apie savo laisvalaikį, ką tik pabaigiau Sonia Purnell knygą „Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ (2017, Tyto Alba).