Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas
Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas
Asmeninio albumo fotografija
Mintimis apie knygas dalijasi žinomas televizijos žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas: „knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi“.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Ta, kuri pakeičia gyvenimą ir tai visai nebūtinai tektoniniai gyvenimo ar radikalūs pažiūrų lūžiai. Visai pakanka suvokimo, kai verčiant puslapius, kažko supratimas didėja, akiratis tampa bent kiek platesnis, dalykus supranti geriau, pilniau. Grožinė literatūra apskritai „bonusų“ skrynia, teoriškai gali nugyventi net kelis gyvenimus, įlįsti į žmonių galvas, matyti jų pasirinkimų pasekmes ir visai nesunkiai sumodeliuoti situacijas savojoje. Kitaip sakant, atpažinti situacijas ir turėti joms sprendimą.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Esu tikras, kad jos turi geresnių ir tikrai vertesnių knygų parinkėjų. Gal kokį fotografijų albumą?
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu girdėjęs linksmą istoriją apie legendinį keliautoją Antaną Pošką, kuris studentus priimdavo kambaryje su knygomis paramstytu stalu. Pati jam papriekaištavo, kad nesolidu ir sulaukė atsakymo: „Jie ateina manęs paklausyt, o ne mano aplūžusio stalo pažiūrėt“. Tokiu tikslu knygų panaudoti neteko, bet kažką klijuodamas tikrai esu jas panaudojęs kaip svorį.
Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man ne, bet žinau ne vieną, kuriam elektroninės tiesiog patogiau. Neįžvelgiu jokios konkurencijos, nes (knygų leidėjų ir bibliotekininkų tai greičiau nesužavės) svarbiausia, kad žmogus skaito. Visa kita, mano galva, antraeilis arba skonio reikalas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turbūt jau galiu save priskirti prie vidurinės kartos, kuri, kaip ir dera pagal pavadinimą, yra viena koja ten, kita – ten, t. y. kažkur per vidurį. Galėčiau kalbėti vien apie savo aplinką, savo „burbulą“. Jį vienija devizas „o, kaip norėčiau skaityti daugiau!“. Visi, manau, esame įsitraukę į savas karjeras, todėl dažniausiai skaitome „profesinę“ literatūrą, o visa kita laikome ramiems užtarnauto poilsio vakarams.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Labai mėgstu knygas, patinka namų bibliotekos kvapas ir taip, esu jų kaupikas. Tai suponuotų, kad knygą skolinti turėtų būti iššūkis. Tačiau taip nėra, mielai dalinuosi ir ne tik prašomas, bet dažnai rekomenduoju bičiuliams ką nors iš savo bibliotekos, kas, mano galva, verta dėmesio. Lygiai taip pat gaunu paskaityti knygų. Kartą nepastebėjęs bičiuliui paskolinau knygą su pabrauktomis man įdomiomis mintimis ir nuosavais pasamprotavimais. Ją atgavęs, radau prierašą pieštuku: „Ačiū, buvo įdomu“.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Visi esame kelyje ar kažkur pakeliui. Nesu išimtis, tik manosios kelionės maršrutai labai išsidraikę, dažnai tolimi ir vingiuoti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Atrodytų, kad turėtų būti tie, kurie artimiausi geografiškai ir todėl mentaliteto lygmeniu arba kažkaip civilizaciškai-vertybiškai rezonuoja. Dažniausiai taip ir būna, betgi knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi. Neslėpsiu, pasitaiko, kad „atstumai“ būna per dideli, arba kai kuriems autoriams dar esu nepasirengęs.
Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?
Viliuosi, kad kada nors prisėsiu prie kelionių knygos, bet tikrai dar negreit.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
„Matilda Olkinaitė“ (sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas).
Literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintys apie knygas
Literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintys apie knygas
Į klausimus apie knygas atsako Viktorija Daujotytė, literatūrologė, kritikė, poetė.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Dažniausiai galvoju apie meninę vertę, bet knygos verčių skalė plati – nuo pažintinės iki pramoginės.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygą apie knygą ar knygas, kad ir Gabriel Josipovici „Pasaulis ir knyga“…
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Nesu to reflektavusi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikros knygos man yra spausdintos, kad jausčiau popierių. Bet neneigiu ir skaitmeninių, kad tik būtų jų skaitytojų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad Mano kartos (ir mano) požiūrį į knygą formavo vertingų knygų trūkumas.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Deja, tokios neturiu, o norėčiau turėti.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Jei apie kalbos žanrus, tai ir mano biografija (kaip ir kitų) gali būti papasakota.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Laimė, Lietuvos, nors vis dar nemažai skaitau.
Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?
Vis dar rašau – ir vis apie literatūrą, neatskiriamą nuo gyvenimo.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baigiu Olgos Tokarcuk „Jokūbo istorijas“, pakaitom su apokrifais („Šie yra slapti žodžiai“).
Paskaitos apie operacinį nervų ligų gydymą Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje įrašai
Paskaitos apie operacinį nervų ligų gydymą Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje įrašai
Vieša dr. Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės paskaita „Iš akių, nosies, ausų ir burnos veržiasi kraujas”: operacinis nervų ligų gydymas Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje”.
Lektorė paskaitos metu aptaria neurochirurgijos mokslo ištakas, atskleidžia, kokios nervų sistemos chirurgijos operacijos buvo atliekamos XIX a. pr. Vilniaus universiteto Chirurgijos klinikoje. Šis pranešimas parengtas analizuojant lotynų kalba parengtas Vilniaus universiteto (1803–1832 m.) medicinos magistrų disertacijas nervų ligų chirurgijos tema. Dalis disertacijų saugoma Vrublevskių bibliotekos fonduose.
Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, lektorė supažindina su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.
Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai
Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923–1924 m. yra bene sėkmingiausias lietuvių geopolitinis žygis Pirmosios Respublikos metais. Tačiau kad jis įvyktų, lietuviai turėjo parodyti politinę valią ir išmintį, žalčio vertą diplomatinį lankstumą, išleisti nemažai pinigų propagandai ir, užsitikrinę Maskvos–Berlyno geopolitinės ašies užnugarį, ryžtis netgi tam tikram kariniam avantiūrizmui prieš didžiąsias Vakarų demokratijas.
Istorikas dr. A. Kasparavičius atskleidžia, kokią kainą turėjo Klaipėdos prijungimas ir su kokiomis iliuzijomis teko atsisveikinti, siekiant įgyvendinti bendrus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinius bei politinius tikslus. Akivaizdu, kad istorinėje perspektyvoje grėsė keisti pačią Didžiosios Lietuvos sąvoką ir lietuvių kultūrinę-etnopolitinę tapatybę. Nors po Klaipėdos prijungimo valdžia tikėjosi, kad autonominio krašto problemas pirmiausia spręs Vidaus reikalų, Švietimo, Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos, tačiau tikrovė buvo kitokia. Daugybė dokumentų liudija, kad per visus šešiolika metų, kai Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, lietuvių diplomatiją ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją slėgė didžiulis geopolitinis išbandymas. Kaip pastebėjo lektorius, ir šių dienų kontekste kyla klausimas, kodėl minėdami Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos šimtmetį, neakcentuojame Mažosios Lietuvos krašto ypatumų ir jo identiteto išsaugojimo?
Andriaus Sniadeckio skaitymai 2022 metais
Meteorų pažadinti. Andriaus Sniadeckio skaitymai 2022 metais
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadecio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Tai jau trečiasis dokumentinis filmas, sukurtas renginiui Lectiones Andreae Sniadecki. Filmo scenarijų sukūrė Birutė Railienė, stilių – Miglė Datkūnaitė, filmą parengė VšĮ Kūrybiniai projektai.
Filme aptartas prof. Andriaus Sniadeckio tyrimas apie Žečycos metalinį meteoritą. Straipsnis prieš du šimtus metų buvo išspausdintas žurnale Dziennik Wileński. Pranešimą „1822-ieji profesoriaus Andriaus Sniadeckio gyvenime“ skaitė Birutė Railienė; „Apie Andriaus Sniadeckio tyrinėtą Žečycos (Bragino) meteoritą“ – Eugenija Rudnickaitė, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geologijos muziejaus tyrėja; „Žinomų istorinių meteoritų paiešką ir atradimus“ – Michailas Ivanovas, Tarptautinės meteoritų ieškotojų asociacijos narys, UAB „Paleo Group“ direktorius. Filmas papildytas Liudo Masio nuotraukomis iš Andriaus Sniadeckio skaitymų Lectiones Andreae Sniadecki, vykusių 2022 m. lapkričio 30 d. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų institute.
Rėmėjas – bendrovė Thermo Fisher Scientific.
Jokūbo Brodovskio žodynas ir mažųjų tautosakos žanrų rinkinys
Jokūbo Brodovskio žodynas ir mažųjų tautosakos žanrų rinkinys
Dr. (HP) Onos Aleknavičienės paskaita „Jokūbo Brodovskio žodynas ir mažųjų tautosakos žanrų rinkinys“ tęsiame paskaitų ciklą Bibliopolio žvaigždynas. Šioje paskaitoje daugiau sužinosite apie Mažosios Lietuvos dvikalbio žodyno – vokiečių – lietuvių ir lietuvių – vokiečių kalbų – rengėjo Jokūbo Brodovskio gyvenimą, veiklą ir jo paliktus rankraščius, kurių, deja, dalis neišliko.
Knyga ir vertėjas. Ksavero Andrašiūno „Gyvybės gambitas“
Knyga ir vertėjas. Ksavero Andrašiūno „Gyvybės gambitas“
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas”. Antruoju pokalbiu pristatome Šv. Jeronimo premijos laureatę, anglų ir amerikiečių klasikos vertėją Ireną Balčiūnienę.
Šiame įraše kolegė atsiskleidžia kiek kitu amplua, būtent kaip savo tėvo Ksavero Andrašiūno knygos „Gyvybės gambitas“ sudarytoja ir parengėja. Autorius, lydėjęs Lietuvos komandą į 8-ąją šachmatų olimpiadą bekraujei kovai, aprašė kelionę į Argentiną, skubotą grįžimą iš jos prasidėjus karui ir kruvinąjį vienos nakties „gambitą“ su NKVD tardytojais Velsko lageryje. I. Balčiūnienė išsamiai papasakoja apie tėvo gyvenimo aplinkybes, rankraščio ir knygos atsiradimą, apie kitus jo rankraščius, probėgšmais ir apie savo kaip vertėjos darbus.
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Kristijono Barčo sudarytas rinkinys vokiškas – visi jame esantys dainų tekstai išversti į vokiečių kalbą ir tik pirmas posmas po natomis parašytas lietuvių kalba. Abiejuose Dainų balsų tomuose, kartu su variantais, užregistruotos 453 melodijos. Medžiaga rinkiniui buvo rinkta 1820–1882 metais. Savo parengtu lietuvių liaudies dainų rinkiniu K. Barčas ne tik populiarino lietuvių folklorą vokiečiakalbėje aplinkoje, bet ir atskleidė lietuvių liaudies poezijos turtingumą. K. Barčo veikalą pripažino tarptautinė mokslinė ir kultūrinė visuomenė. Jo rinkinys prisidėjo prie lietuvių tautosakos sklaidos. Tai buvo pirmas ir paskutinis Mažosios Lietuvos dainų rinkinys – su juo baigėsi XIX amžiaus Prūsijos lietuvių liaudies dainų su melodijomis rinkimas. Dr. Kotrynos Rekašiūtės parengtas garso įrašas primins mažai žinomą, tačiau lietuvių tautosakos mokslui itin nusipelniusį šviesuolį – Kristijoną Barčą.
Knyga ir vertėjas
Knyga ir vertėjas
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, pradeda pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Kiekvienu įrašu konkrečią knygą (arba autorių) pristatys vertėjas, kuris dažniausiai lieka už kadro, bet kaip tik jis labiausiai pajėgus atskleisti verčiamų kūrinių istorinius ir kultūrinius kontekstus, menines priemones, galimus ryšius ar paraleles su Lietuvos realijomis.
Šiame įraše vertėja Austėja Merkevičiūtė pristato svarbiausią austrų psichiatro ir neurologo Viktoro E. Franklio veikalą „Sielogyda“. Vertėjai talkina Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto Lietuvoje įkūrėjas prof. Rimantas Kočiūnas. „Sielogydoje“ Franklis teoriškai pagrindžia logoterapiją, būtent į prasmę orientuotą psichoterapiją, ir pateikia daugybę jos praktinio taikymo pavyzdžių, taip pat ir tokiomis ribinėmis aplinkybėmis kaip koncentracijos stovykla. Logoterapija yra viena iš trijų kertinių Vienos psichoterapijos krypčių greta Sigmundo Freudo psichoanalizės ir Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos.
Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“
Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“
Doc. dr. Žavintos Sidabraitės paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“ iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“. Reikšmingų lietuvių literatūros ir raštijos paminklų autorius, rengėjas, vertėjas Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) buvo kitataučių atvykėlių į Prūsijos Lietuvą palikuonis. Lektorė pabandys aiškintis, kaip vyko šio dviejų kultūrų aplinkoje susiformavusio „vokiečių lietuvio“ tolydžio stiprėjusi kreiptis lietuvių kultūros link, kokios aplinkybės ir veiksniai paskatino, sudarė sąlygas būtent XVIII amžiaus pabaigoje visa jėga išsiskleisti Milkaus filologiniam talentui – parengti ir išleisti reikšmingiausius amžių sąvartos lietuvių kalbos ir literatūros veikalus. Taip pat bus atkreiptas dėmesys į kai kuriuos Milkaus asmens ir darbų recepcijos modernioje Lietuvos kultūroje aspektus.